Prie Vilniaus televizijos bokšto atvykome apie 1 val. Atvykome “Žiguliais”, kuriuos pasistatėme gatvėje apie 100–150 metrų nuo parduotuvės, prie įėjimo į bokštą. Buvau kartu su bičiuliais iš Zujūnų, Vilniaus raj. ir Viduklės. Visi mes neskubėdami pakilome prie bokšto ir pradėjome eiti aplink jį. Visur buvo ramu: vieni žmonės kūreno laužus, kiti – dainavo, šoko, pastebėjome, kad buvo daug jaunimo. Jau buvome pasiruošę grįžti prie Parlamento rūmų ir nusileidome žemyn keliuku, einančiu link bokšto į apačią. Čia sutikome pažįstamus iš Raseinių: Kiauleikį Maksimą, Leono, Kiauleikienę Aldoną ir Vorą Alių. Kaip tik tuo momentu kažkas pranešė, kad atvažiuoja tankai. Tuomet mes tuo pačiu keliuku pakilome į viršų prie bokšto. Čia žmonės susikibo rankomis ir apsupo bokštą. Mes stovėjome prie to keliuko, dešinėje dar buvo toks pylimas, kuriuo ir atvažiavo tankai. Iš pradžių mėginau skaičiuoti, suskaičiavau apie 9 ir lioviausi, nes pradėjo šaudyti tankai esantys apačioje. Tankai apsupo bokštą ir atsistojo maždaug 5–6 metrai nuo gyvos žmonių eilės. Pasigirdo šūviai ir iš tankų pasirodė balti dūmų kamuoliai, kuriuos įkvėpiant jautėsi lyg džiovintų kriaušių skonis. Desantininkai išsirikiavo. Jie buvo apsiginklavę automatais. Jie vienu metu patraukė link centrinio įėjimo ir daužydami buožėmis žmones skverbėsi pro juos. Tuo metu pasigirdo duslus šūvis ir man už nugaros pažiro stiklai, oro banga bloškė žmones tiesiai po tankais. Tuomet žmonės pasklido, pasigirdo automatų šūviai. Pradėjo šaudyti iš tankų. Tačiau man įstrigo tai, kad tie pagrindiniai desantininkai jau buvo bokšto viduje ir nebuvo reikalo pradėti šaudyti iš tankų į žmones, bet būtent tai ir buvo daroma: gal norėjo, kad žmonės nematytų, kas vyksta bokšto viduje. Pradėjo šaudyti į žmones, mes pradėjome bėgti. Bėgant krito žmonės, kai kuriuos žmonės nešė, bet daug ir liko gulėti. Su mumis buvusi 13 metų Vaičiulytė Nora vėliau sakė, jog prožektorius apšvietė ją, bet nukreipė nuo jos spindulį į šalia esantį vyriškį ir į jį šovė. Ji išsigandusi krito ant jo. Iš to mes visi padarėme išvadą, jog šaudė pasirinkdami, stengėsi pataikyti į vyrus, ypač jaunus.
Mums jau baigiant pasitraukti, iš dešinėje esančios mašinos sklido Burokevičiaus balsas, kuris skelbė, jog visa valdžia perėjo į komiteto rankas ir t.t. Man kilo mintis, kodėl jis nepasako, kad nustotų šaudyti, o paskui skelbti tas savo malonias žinias – visa tai buvo kaip dar didesnis pasityčiojimas viskam, kas vyko ten tuo metu. Apačioje jau buvo nešami mirę ir sužeisti, o du tankai užtvėrė kelią greitosios pagalbos mašinoms, bet jos išvažiavo per kiemus – žmonės mašinas nukėlė, kad padarytų pravažiavimą. Iš mūsų būrelio visi likome sveiki, išskyrus menkus apibraižymus, bet visų atmintyse visam gyvenimui išliks šios klaikios nakties įvykiai ir esame pasiruošę, jeigu to reikės, juos patvirtinti.
Nesu tikra, jog viską išdėsčiau sklandžiai, bet stengiausi.
1991 m. sausio 24 d.
