Liudijimas
1991 m. sausio 12 d. šeštadienio vakarą, 19 val., mes savanoriškai lengvuoju automobiliu atvykome iš Kauno į Vilnių, prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų tam, kad taikiai išreikštume savo pasitikėjimą ir pritarimą demokratiškai išrinktam Lietuvos Parlamentui ir Vyriausybei.
Atvykę prie AT rūmų pamatėme ten labai daug pakiliai ir taikiai nusiteikusių įvairiausio amžiaus žmonių su tautinėmis vėliavomis ir miestų herbais bei kita atributika. Šalia M. Mažvydo bibliotekos grojo pramoginė, t.y. diskotekinė, muzika, ten spietėsi daug jaunimo. Visų nuotaika buvo panaši į tvyrojusią 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje, t.y. visus jungė taikaus solidarumo jausmas.
Apėję AT rūmus ir pasivaikščioję Nepriklausomybės aikštėje mes apsistojome maždaug pastovioje vietoje – priešais AT rūmų pagrindinį fasadą, Gedimino gatvės ašyje, netoli priešais buvusią kavinaitę, šalia statybvietės. Ilgesnį laiką stovėdami toje vietoje galėjome gerai apžvelgti visa tai, kas vyko priešais esančioje aikštelėje, ir įsiminėme aplinkui stovėjusius žmones bei jų kiekį.
Po kurio laiko, prieš 24 val., nuėjome prie Fizikos instituto, kur buvo pastatytas automobilis. Ten gerdami kavą per radijo imtuvą išgirdome skubų pranešimą, kad civiliai persirengę teroristai bando veržtis į Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos pastatą ir kad ten reikia daugiau žmonių. Išgirdę pavojaus signalą, paupiu pasileidome prie MT rūmų. Atskubėję kartu su daugeliu žmonių prie MT pastato, kuris tik kvartalu nutolęs nuo AT rūmų, ten abipus gatvės radome daug budėjusių žmonių. Iš jų sužinoję, kad pavojus jau praėjo, Gedimino gatve sugrįžome į savo ankstesnę vietą, prie AT rūmų.
Grįžę išgirdome, kad dėl grėsmingos padėties diskoteka priešais biblioteką laikinai uždaroma. Atsistoję įprastoje savo vietoje, pamatėme visiškai pasikeitusią situaciją. Per tas 15–20 min., kai per radiją ir aikštelės garsiakalbius buvo paskelbta apie provokaciją prie MT pastato, didelė dalis žmonių, buvusių priešais AT rūmus, nuskubėjo ginti Ministrų Tarybos. Tuo metu jų vietas greitai ir organizuotai užpildė rusakalbiai smogikai-teroristai. Jie mažomis grupelėmis, po 5–6 žmogystas, nuo upės pusės slinko į Nepriklausomybės aikštę.
Po kurio laiko (10–15 min.), tebestovėdami išgirdome švilpimą ir pamatėme sujudimą minioje. Priekyje žmonės švilpė ir skandavo “Gėda, gėda!” Kiek vėliau iš arčiau buvusių sužinojome, kad tai buvo Švedas, lydimas kelių dešimčių locmanų. Prie AT rūmų jie atėjo Gedimino prospektu iš dešinės ir taip priartėjo prie vidinio kiemelio. Po poros minučių tas gniužulas išsinešdino tuo pačiu keliu. Jokių muštynių ar mušimo ten nesimatė, tik visą jų buvimo laiką girdėjosi švilpimas ir skandavimas. … taip organizuotai ir slaptai naktį susitelkusieji priešais AT pastato vidinį kiemelį buvo pasiruošę sukelti sumaištį, o galbūt ir skerdynes, kas vėliau Kremliaus būtų aiškinama kaip “tarpnacionalinis” konfliktas. Buvo aišku, kad smogikai civiliais drabužiais turėjo paruošti sąlygas galvažudžių kariniais drabužiais ir ginklais puolimui. Greitai įvertinę susidariusią realią grėsmę, nutarėme prasispausti iki AT apsaugos grandies (ji buvo užstojusi praėjimą į vidinį rūmų kiemelį) ir apie tai pranešti pareigūnams. Kaip tik tuo metu išgirdome, kad reikia glaudesniu žiedu apsupti pastatą. Todėl, vykstant bendrai maldai, po truputį spraudėmės link policininkų. Tai nebuvo labai lengva, nes minia buvo tikrai didelė. Palengva artėdami pamatėme, kad viskam pasiryžusių teroristų grupės buvo išsidėsčiusios visame aikštės plote, t.y. skerspjūvyje, ir jų ten buvo žymiai daugiau, nei Nepriklausomybės gynėjų… Juos lengvai buvo galima atpažinti, nes išsiskyrė jie ne tik savo tipiška apranga (ypač kepurėmis), veidų bruožais, tačiau labiausiai mus išgąsdino jų fizionomijų išraiška… Manome, kad jie buvo paveikti narkotikų. Anksčiau mums niekad nebuvo tekę matyti gyvų zombių, o ten jų buvo šimtai, o gal ir daugiau. Šlykštu buvo matyti, kad šis kirmėlynas vaizdavo besimeldžiančius žmones, bet kai pakeliui bandėme užkalbinti vieną kitą, supratome, kad jie lietuviškai nesupranta. Susidarė įspūdis, jog jie yra pasirengę ne maldai, o žudymui. Vienas iš mūsų (V.S.) minios viduryje buvo pastebėjęs “Jedinstvo” vedlį Ivanovą.
Priartėjus prie vidinio kiemelio R.Č. vienam iš KAD pareigūnų pasakė apie susidariusią situaciją. Po to išgirdome, kad važiuoja tankai ir pasieniu nuėjome prie AT priimamojo durų, kur buvo žymiai erdviau ir daugiau matėsi. Ten, stovėdami prie sienos, stebėjome šalia buvusią jaunimo grupelę, kurioje pabrėžtinai garsiai buvo kalbama lietuviškai, o tarpusavyje – tyliau, rusiškai. Kita jaunimo grupelė stovėjo prie pat Priimamojo durų ir jas visiškai užstojo. Pastarieji stovėjo tylėdami. Čia stovėdami mes išgirdome pirmuosius tankų šūvius. Visi sutartinai pradėjo skanduoti “Lietuva, Lietuva!” Pasigirdus šūviams pastebėjome įtartiną sujudimą “lietuvių” grupelėje. Priešais esančios statybos vietoje, 2-ame arba 3-ame aukšte, lange pastebėjome trumpai, bet periodiškai žybsint šviesą – tai galima buvo įvertinti kaip šviesos signalą. Tuo pat metu pamatėme, kad ant priešais AT esančio gyvenamo namo stogo tvarkingai, lyg būtų kareiviai, išsidėstė žmonės. Tamsoje atrodė, kad jie apsirengę vienodai (galbūt kariškai). Netikėtai prie mūsų išlindo juoda odine striuke apsivilkęs paauglys ir paklausė: “Čia kažkur yra paslėpti metaliniai strypai?” Mes į tai pagūžčiojom pečiais. Po kelių akimirkų iš pasienio išniro kitas žmogysta, nešinas pundu aprūdijusių armatūros strypų, kurių galai buvo buki, o vienas buvo užlenktas kaip rankenėlė. Į jo klausimą: “Reikia?”, mes atsakėme neigiamai. Maždaug tuo metu išgirdome paskutinius E. Bučelytės žodžius. Tipas su strypais nulindo link pagrindinio fasado. Tuomet pamatėme, kad šalia buvusių “lietuvių” rankose sužvilgėjo tie patys strypai. Tik jie labai skyrėsi nuo mums pasiūlytų, šie buvo labai išaštrinti, panašūs į naudojamus mėsai kepti… Žinodami, kad rūmuose esantys savanoriai prieš užpuolikus naudos “Molotovo kokteilius”, ir įtardami, jog išaštrinti strypai bus panaudoti prieš mus, nutarėme, kad būsime žymiai naudingesni kaip gyvi liudininkai, negu Molotovo-Gorbačiovo šašlykai, todėl nuo pastato atsitraukėme. Tuo metu tankų šaudymas, šaudymas kulkosvaidžiais ir automatais vis dar tęsėsi…
