1991 m. sausio 12 d. 18 val. autobusu “Ikarus” atvykome į Vilnių prie Televizijos ir radijo komiteto Konarskio gatvėje. Mūsų buvo 35 žmonės (tarp jų apie pusė moterų ir vienas vaikas). Aplinka buvo rami, tačiau jautėsi žmonių susirūpinimas. Žmonės vieni kitus palaikė moraliai, kalbėjosi aktualiomis temomis. Tačiau pagrindinis nerimas buvo vienareikšmis – pastatą reikia apginti arba nors kiek pasipriešinti, jeigu vyks puolimas. Autobusai buvo sustatyti aplink pastatą. Vilniečiai atvykusius iš visos Lietuvos žmones maitino, šildė karšta kava ir visokeriopai stengėsi palaikyti. Apie 1 val. nakties atvyko “Armonikos” ansamblis. Žmonės pašoko, padainavo, koncertas praskaidrino nuotaiką. Vos baigus koncertuoti ansambliui išgirdome gaudesį. Žmonės sunerimo, tačiau neišsiskirstė. Pasigirdo orą drebinantys šūviai – šaudė artėdami tankai. 1.45 val. gatve pralėkė du kariški sunkvežimiai. Po to pasirodė greitoji medicinos pagalba ir kolona šarvuočių. Jie apsupo visą kvartalą ir sustojo. Tuo metu atvažiavo ir tankai, jų šūviai drebino orą ir žemę. Nuo šūvių byrėjo aplinkinių namų langų stiklai. Mes tuo metu susibūrėme prie pastato, kur stovėjo autobusai. Nutarėme pasyviai pasipriešinti ir kuo ilgiau sulaikyti užpuolikus, kad jų juodi darbai būtų užfiksuoti filmuojant ir fotografuojant. Desantininkai, iššokę iš šarvuočių, išsirikiavo kovinėje padėtyje, atstatę automatus artėjo prie žmonių. Jie ėjo pritūpę, vienodai statydami kojas į šonus. Viena desantininkų grupė, šaudydama ir bjauriai keikdamasi, puolė prie pastato laiptų. Ten buvo susibūrę nemažai žmonių. Mes, skanduodami “Lietuva!” ir visi drauge siūbuodami, nustūmėme desantininkus nuo laiptų į šoną. Tačiau vienam pavyko pasilipti aukščiau ir jis daužė automato buože langą. Atsirėmę į pastato sieną desantininkai ėmė ilgomis serijomis šaudyti virš galvų. Tuo metu aplink ir tarp žmonių ėmė sproginėti desantininkų mėtomi sprogstamieji paketai. Į žmones artėjo kita galvažudžių grupė. Jie buvo apsiginklavę automatais ir ilgais metaliniais strypais. Daužė visus, kas tik pakliūdavo po ranka. Mačiau, kaip automatų buožėmis ir strypais mušė visiškai jokio pasipriešinimo nerodančias moteris. Jie traukė sprogstamuosius paketus ir mėtė juos tiesiai į žmones. Pasigirdo sužeistų žmonių šauksmai. O sužvėrėję desantininkai, sprogstamųjų paketų ir automatų serijų pagalba, suguldė žmones, šaudė virš galvų į pastato langus ir sienas. Šaudė ir į kojas. Pasirodo, kad jie šaudė koviniais šoviniais, kadangi ant galvų byrėjo gabalai tinko nuo pastato sienos. Visus desantininkų veiksmus lydėjo klaikūs riksmai ir bjaurūs keiksmai. Jie, tartum alkani žvėrys, išleisti iš narvo, puolė beginklius, jokio pasipriešinimo nerodančius žmones. Visą tą puolimo laiką karts nuo karto nugriaudėdavo tankų šūviai. Nuo šūvio oro bangos žmones guldė prie žemės, ėmė spengti ausyse. Mačiau žmogų, kuris susiėmęs veidą šaukė: “nieko nematau, praleiskit greitąją”. Bet desantininkai nežiūrėjo į nieką. Pastebėjau, kad jų veidai tarsi paklaikę. Tie, kurie ėjo su strypais rankose ir šaudė koviniais šoviniais, buvo vyresnio amžiaus, maždaug 30 metų. Tą patį girdėjau vėliau ir iš kitų žmonių, mačiusių šiuos žiaurumus. Viso šio vandalizmo akto metu galingais prožektoriais, esančiais ant tankų, buvo apšviečiami aplinkinių namų langai (ypatingai devynaukščio, esančio prieš komiteto pastatą) ir šaudoma į namus iš kulkosvaidžių šviečiančiomis kulkomis. Iš to supratome, kad nusikaltėliai bijo būti užfiksuoti nusikaltimo vietoje, nes visi įvykiai buvo filmuojami.
Tos sumaišties metu pasimečiau su žmona. 11-kos metų sūnui, prieš prasidedant atakai, buvau liepęs bėgti į autobusą. Aš, iššokęs į autobusą, radau sūnų pasislėpusį po sėdyne. Ant autobuso grindų gulėjo dvi sužeistos moterys ir sėdėjo jaunas vyras sužeista ranka žemiau peties. Tada pasigirdo dūžtantys stiklai. Desantininkai automatų buožėmis daužė autobusų langus ir klykė baisiais balsais: “uchodite svoloči, ubju”. Kol buvau autobuse, pastebėjau, kaip vienas iš desantininkų, esančių ant laiptų, bandė mesti sprogstamąjį paketą, tačiau jis sprogo prie jo paties. Tada jį sukniubusį kiti du laikė už pažastų. Tuo metu žmonės buvo nustumti nuo pastato. Mes, esantys autobuse, matėme kaip trys desantininkai atvilko jauną žmogų civiliais šviesiais drabužiais ir numetė už laiptų. Tas žmogus nerodė jokių gyvybės žymių.
Kaip jau minėjau, tuo metu smogikai pradėjo daužyti autobuso langus ir liepė visiems išlipti. Išlipantiems iš autobuso sužeistiems žmonėms desantininkai dar smogdavo strypu arba automato buože. Aš, griebęs vaiką ir užstodamas jį savimi, smukau per autobuso priekį, išsisukdamas nuo desantininko smūgio. Mes perbėgome gatvę, kurioje stovėjo šarvuočiai ir šaudantys tankai. Kulkosvaidžiai šaudė šviečiančiomis kulkomis be perstojo, virš žmonių galvų.
Po kurio laiko suradome žmoną. Jos batai buvo išdeginti sprogstamojo užtaiso, veidas apdraskytas. Ji papasakojo, kaip prie pastato sienos desantininkai metė sprogmenį tiesiai į jas, kelias moteris. Nuo sprogimo moterys sukrito ant žemės, pajutusios karštį kojose. Tuo metu desantininkai (jų buvo 6 žmonės) leido serijas automato šūvių virš gulinčių moterų. Šaudė koviniais šoviniais, nes ant galvų byrėjo sienos nuolaužos. Vienai moteriai buvo paršautos kojos. Ji, gulėdama ir plūstanti krauju, girdėjo desantininkų šauksmus: “eta padla pust ležit”. Ilgai negalėjo prieiti medikai. Mačiau, kaip pagyvenęs vyras po tanko šūvio parkrito ir buvo kontūzytas. Atsigavęs jis sakė, kad galvoje ūžia ir blogai girdi.
Ir štai, vykstant šiems kruviniems įvykiams, iš šarvuočio per garsiakalbį pasigirdo balsas: “Žmonės! Visą valdžią į savo rankas ima Nacionalinio gelbėjimo komitetas, nuverčiama buržuazinė vyriausybė ir ima vadovauti darbininkų ir valstiečių valdžia.” Tačiau tuos žodžius nustelbė skanduojami žmonių žodžiai: “Lietuva!” O kraugerių veiksmus žmonės įvertino skanduodami “fašistai!”
Visą naktį išbuvome šoko būsenoje. Ačiū vilniečiams, kurie priglaudė tą naktį, sušildė ir pasidalino viskuo, ką turėjo. Visi mūsų asmeniniai daiktai buvo likę autobuse, kurį užgrobė ir suniokojo mankurtai.
Ryte pamatėme, kad pastatas ir autobusai pasupti šarvuočių su sargybiniais. Sargyboje stovėjo jau ne tie, kurie vykdė šią smurto akciją. Matėme, kaip kariškai naršė po autobusus, viską grobė ir niokojo. Aplinkinių pastatų langų stiklai buvo išbyrėję, sienos suvarpytos kulkų.
Šioje kruvinoje akcijoje, pasirodo, dalyvavo ir kažkokie civiliai žmonės raudonais raiščiais ant rankų. Mačiau, kaip jie po puolimo stovėjo viduryje gatvės rankose laikydami pagalius ir strypus. Juos saugojo iš visų pusių apsupę kariškiai ir milicija. Prie žmonių prieiti jie nedrįso.
Prie autobuso nieko neprileido. Jis ten stovėjo iki sausio 18 d. Visi asmeniniais daiktai buvo pavogti, viskas suniokota.
