Atėjau budėti prie Vilniaus televizijos bokšto sausio 13 d. 1.00 val. nakties. Gatvėje prie centrinio įėjimo buvo daug žmonių. Dainavo liaudies dainas, buvo paruoštas ilgas užkandžių stalas, kava, arbata. Nusprendžiau eiti prie paties bokšto. Lėtai apėjau bokštą 2–3 kartus. Žmonių daug. Jaunimas surengė diskoteką – šoka, prie centrinio įėjimo dainuojama, kiek toliau jaunimas šoka lietuvių liaudies šokius. Pastato viduje įjungtas televizorius, kai kas jį žiūri. Viduje sėdi vyrukai, saugo pastatą iš vidaus. Šalia manęs eina trys policininkai, ramiai šnekučiuojasi. Prie jų pribėga civilis vyras ir kažką pasako. Jie nuskuba. Dalis žmonių pradeda skubėti link kalvos krašto, prie tvoros, kur matosi gatvė. Pasigirsta “atvažiuoja”. Kažkas šaukia, kad grįžtume prie bokšto. Bėgame. Bėgu ten, kur stovi mažiau žmonių. Sustojame, susikabiname rankomis. Tiesiai virš mūsų galvų sukaukė sirena. Taip stovime keletą minučių. Krūpčiojame nuo tanko pabūklo šūvių. Per tvorą šoka vyrai ir bėga link bokšto. Sirena kaukia. Staiga ant šlaito pasirodo tankai. Sirena nutilo. Tankai greitai apsupo bokštą. Jie sustojo žiedu vienas prie kito. Per tankų liukus išlindo desantininkai. Pagal komandą pradėjo šaudyti į viršų. Pašaudė – niekas neišsigando, visi stovėjome viena greta. Tada desantininkai puolė į minią, pradėjo daužyti ilgomis guminėmis lazdomis. Gavau smūgį į veidą, bet likau stovėti. Pirmieji desantininkai prasiveržė, išdaužė langą. Į pastatą lindo lėtai, susiglaudę, rankose laikė metalinius strypus. Veidai akmeniniai, akys išplėstos. Ši desantininkų krūvelė jau buvo pusiau sulindusi į vidų, kai iš tanko link pastato atbėgo dar 2 ar 3. Vieną jų iš už mano nugaros iššokęs vyrukas pagriebė ir trenkė jam kumščiu į veidą. Aplink desantininką atsirado dar 4–5 vyrai. Desantininkas parkrito ant žemės ir pradėjo šaudyti iš automato. Žmonės, buvę aplink jį, griuvo ant jo. Ant žemės sukrito 5–6 žmonės. Vienas sušuko, kad negali atsikelti. Traukėmės link tanko. Atsigręžiau ir pamačiau – vyras nešė sužeistą merginą kruvinu veidu. Traukėmės į pievą. Prie centrinio įėjimo dar buvo daug žmonių, buvo labai šviesu, atrodė, lyg dega. Lėtai traukėmės link gatvės. Pradėjo judėti tankai. Žmonės bėgiojo po pievą. Nušokau žemyn į kiemelį. Greitosios pagalbos medikai man jodu apvalė veide prakirstą vietą. Tankai važinėjo prie metalinės tvoros, stumdami žmones nuo šlaito. Išlaužė tvorą ir stumdė žmones. Pradėjo nešti nuo Televizijos bokšto sužeistuosius. Po kiek laiko, truputį aprimus, du tankai pajudėjo į tą pačią pusę iš kur atvažiavo. Pagalvojau, kad tankai išvažiuoja, bet jie gatvėje nepasirodė ir dingo tamsoje. Pagalvojau, kad išvežė lavonus. Po kokios valandos atbėgau į pažįstamų butą, pro kurių langus matėsi TV bokštas. Viršuje, restorane, užsidegė šviesos. Žmonės nesiskirstė iki ryto.
Sekmadienio rytą nuėjau prie Radijo ir televizijos komiteto pastato Konarskio gatvėje. Daviau interviu japonų žurnalistui.
