1991 m. sausio 12 d. 9.30 val. mes išvykome autobusu į Vilnių ir buvome paskirti budėti prie Televizijos bokšto. Ten mes turėjome budėti iki 23.00 val. ir mus turėjo pakeisti kiti iš Druskininkų atvažiavę žmonės. Bet išgirdę radijo pranešimą, kad desantininkai ruošiasi pulti Televizijos bokštą, nutarėme likti iki sausio 13 d. 4.00 val. ryto.
Apie 2.00 val. nakties iš Televizijos bokšto pranešė, kad atvažiuoja tankai. Visi žmonės susikibę rankomis sustojo gyvu žiedu apie Televizijos bokštą. Mes nutarėme, kad visi stipresni stotų prie pagrindinio įėjimo, ten stovėjau ir aš. Kai tankai privažiavo prie užtvarų apie Televizijos bokštą, pradėjo šaudyti iš pabūklų ir leisti dūmus. Mes visi skandavom “Lietuva!”, “Lietuva!” Man buvo labai baisu, kai pabūklų šūvių bangos atsitrenkdavo į bokštą, atrodė, kad bokštas nugrius ant mūsų. Žmonės dar labiau suartėjo, stipriau susikibo rankomis ir nenutildami skandavo “Lietuva!” Dalis žmonių neišlaikė ir pradėjo bėgti, patys nežinodami kur. O čia pasirodė tankai. Traiškydami tvoras, o taip pat tuos žmones, kurie buvo pasislėpę už krūmų. Tankų buvo labai daug, savo prožektoriais jie akino žmones. Tankai privažiavo prie bokšto iš pietvakarių pusės, visi išsirikiavo ratu ir pradėjo šaudyti iš patrankų. Dauguma žmonių nuo oro bangos smūgio suklupo. Tada tankai apsupo bokštą, susikibę rankomis žmonės vis skandavo “Lietuva!” Ir tada pamatėme nenupasakojamą vaizdą: šaudė tankai, šaudė desantininkai iš automatų, tankai leido dūmus. Man atrodė, kad žemė maišosi su dangumi. Kai tankai išsirikiavo aplink bokštą ir savo vamzdžius atsuko į žmones, jie buvo virš žmonių galvų. Ir čia vėl iš pabūklo šūvis... Pradėjo byrėt langų stiklai, o tuo metu desantininkai puolė veržtis prie įėjimo į bokštą, mėtydami sprogstamuosius paketus. Aš stovėjau prie pagrindinio įėjimo. Nuo manęs per tris metrus veržėsi desantininkai. Kadangi aš stovėjau ant laiptų, labai gerai mačiau, kaip desantininkai daužė žmones, nespėjusius pasitraukti jiems iš kelio, ten liejosi kraujas. Nuo sprogimų išbyrėjo langų stiklai, žmonės turėjo jų saugotis. Siaubo apimtas aš žiūrėjau į klaikų vaizdą. Po to kažkas pasakė, kad desantininkai jau viduje ir liepė žmonėms trauktis. Ir žmonės ėjo link tankų. Tarp jų buvo kareiviai su metalinėmis lazdomis. Aš ėjau tiesiai į tarpą tarp tankų, žiūrėdamas tam ginkluotam kariui į veidą, į akis. Nežinau kodėl, bet jis manęs nemušė. Taip aš išėjau iš tankų ir desantininkų apsupties. Paėjęs toliau aš šiek tiek atsigavau ir vėl galėjau girdėti ir suprasti, kas vyksta aplink. Visur šaudė tanketės, vėliau jos pradėjo vaikyti žmones. Jie klaikiai šaukė bėgdami nuo tankečių. Išėjęs iš bokšto aptvaro mačiau, kaip tanketės prispausdavo žmones prie tvoros. Tvoros griūdavo kartu su žmonėmis žemyn nuo šlaito. Vėliau dar mačiau, kaip sužeistuosius žmonės nešė ir tempė prie greitosios pagalbos mašinos, kuri stovėjo netoli kasos. O dar vėliau jau negalėjau nieko matyti: galvoje ūžė, raumenys buvo sukaustyti, akyse siaubas. Toliau paėjęs pamačiau tris tankus, kurie leido dūmus ir sukiojo patrankų vamzdžius. Ten stovėjo autobusas sulamdytais šonais ir daug mašinų išdaužytais stiklais. Netoli tilto stovėjo trys tankai, kurie neleido nei įvažiuoti, nei išvažiuoti. Tuo momentu aš kiek tai nurimau, tai buvo jau po trečios valandos nakties. Tankai trukdė ir neleido pravažiuoti greitosios pagalbos mašinoms, o viršuje prie bokšto vis dar šaudė iš tankų ir automatų, vis dar akino prožektoriai žmones. Dauguma žmonių stovėjo prie nugriautos tvoros ir slidaus skardžio. Vėliau aš pamačiau žalią raketą, tai turbūt reiškė jų pergalę. Po to aš nuėjau į autobusą.
Sausio 14 dieną aš su Druskininkų miesto sanatorijos “Lietuva” darbuotojais vėl buvau Vilniuje, šį kartą prie Aukščiausiosios Tarybos. Dienos šviesoje pamatėme ir Televizijos bokštą. Pieva, kuria mes vaikščiojom, buvo visa išarta tankų vikšrų, niekur nesimatė jokios žolės. Tankai buvo išvažiavę, o jų vietoje stovėjo tanketės. Tvora pataisyta, paramstyta visokiais ramsčiais. Tą dieną per Burokevičiaus radiją girdėjau jo kalbą, kad kariškiai sausio 13-osios naktį buvo atvažiavę prie bokšto ir kalbėjo su žmonėmis, o tuo metu Landsbergio vyrai, prigirdyti narkotikų, metė granatą į kariškį, o snaiperis šaudė iš bokšto viršaus. Tai grynas melas. Burokevičiaus svita atvažiavo tada, kai buvo iššauta žalia raketa, tai jau buvo po viso mūšio, kurį buvo mums surengę. Tą matė ir mano brolis A. Čaplikas, ir daugelis budėjusių tą naktį.
