VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Brūzga Pranas, Vlado
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: SSRR kariškiai, ginkluoti tankais, šaudydami pabūklais, automatais, puolė beginklius Lietuvos žmones, gyva grandine užstojusius TV bokštą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, Karoliniškėse, prie TV bokšto.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13-osios naktį. Tankai priartėjo prie TV bokšto ir pradėjo šaudyti apie 1.30 val. Žmones, stovėjusius prie pat bokšto, puolė apie 2 valandą.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Šaudymą girdėjau maždaug iki 3.30 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stovėjau gyvoje grandinėje prie pat TV bokšto. SSRS kariškiams pradėjus šaudyti tiesiog į žmones, padėjau nunešti vieną sužeistąjį nuo bokšto į kalno papėdę, prie greitosios pagalbos mašinos. Sužeistasis smarkiai kraujavo.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?: Mačiau, kaip 7–8 šarvuotos technikos vienetai su pabūklais, vienas šarvuotis be pabūklo, vienas dengtas karinis sunkvežimis važiavo ant kalno ir išvertę tvorą artėjo prie bokšto. Priartėję 20–30 metrų iki žmonių grandinės, ėmė šaudyti iš pabūklų. Išgirdęs dūžtant stiklą, atsigręžiau į tą pusę ir už kokių 15 m mačiau SSRS kariškius daužant automatų buožėmis stiklą ir lendant į TV bokšto pirmąjį aukštą. Mačiau juos šaudant (kulkos švietė tamsoje) į žmones, o žmones – krintant. Mačiau atneštus į pašlaitę du užmuštus civilius su aiškiom šautinėm žaizdom.
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?: Tankai, šarvuočiai, kariškiai su neperšaunamomis liemenėmis, šalmais, ginkluoti automatais.
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS:
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Atvažiavau prie Televizijos bokšto 1991 01 12 keliolika minučių iki aštuntos valandos vakaro. Kaip ir visi kiti autobuso, vykusio specialiu reisu į Vilnių iš Kauno, keleiviai buvau nusiteikęs naktį praleisti prie kurios nors iš svarbių Lietuvos Respublikos įstaigų sostinėje ir, jei reiks, užstoti kelią besikėsinantiems jas užgrobti SSRS kariškiams. Taip susiklostė, kad mūsų autobusas vežė prie Televizijos bokšto.
Atvažiavus smagu buvo matyti, kad daug žmonių. Vadinasi, rami praėjusi naktis nesusilpnino Tautos budrumo. Ypač buvo malonu, kad labai didelė susirinkusių dalis – jaunimas: moksleiviai ir studentai. Kad laikas neprailgtų ir šaltis nesuriestų, žmonės vaikščiojo, dainavo, šoko. Čia – folklorinis ansamblis, ten – pora armonikierių užveda liaudies dainas ir šokius, kitur – paaugliai, atėję, matyt, beveik visa klase, sukasi rateliu ar klega virtine aplink bokštą. Kažkas atsinešė iš namų garso aparatūrą ir, žiūrėk, jau didelis būrys trypia pagal trankią muziką. Nusileidęs nuo bokšto žemiau – prie ekskursijų centro, randu anekdotus beriečiantį p. Šilanską, Lietuvos anekdotų karalių. Netrukus pasiskelbia išjudinsiantys žmones “Armonikos” ansambliečiai.
Bet štai apie 1.30 val., jau sausio 13-ąją, per susirinkusius nuvilnija žinia – tankai pasirodė. Žmonės tuoj pat surimtėja, nutyla muzika ir dainos, girdisi tik raginimai tvirčiau susikabinti rankomis. Ir po minutės bokštą jau juosia gyva grandinė. Tuo metu aš buvau bokšto papėdėje, toj vietoj, kur į viršų nuo ekskursijų centro užkyla asfaltuotas keliukas. Stoju į grandinę čia. Vyrai ragina moteris pasitraukti iš išorinių eilių gilyn link bokšto, bet jos nelabai klauso. Nuo ekskursijų centro atskuba vis daugiau žmonių ir grandinė storėja. Kai kažkas praeidamas pro šalį pasako, kad toliau nuo čia žmonių mažiau, dalis stovinčiųjų, tarp jų ir aš, pajudame aplink bokštą pagal laikrodžio rodyklę. Randu plonesnę ir skystesnę grandinę toj vietoj, kur kaukia sirena, kviesdama vilniečius ginti bokštą, laisvą Lietuvos žodį. Pasižiūriu į laikrodį – berods kelios minutės po pusės dviejų.
Netrukus pasigirsta pabūklų salvės. Matyt, tankai šaudo šlaito apačioje. Kalno briauna toj pusėj nušvinta – tankai apšviečia savo stipriais prožektoriais. Iš ten pat kyla ir dūmai. Ant kalno briaunos prožektorių šviesos ir dūmų fone matosi žmonių siluetai. Naujai atbėgusieji stoja į grandinės priekį ir aš atsiduriu jau apie vidurį josios storio. Su nedideliu intervalu girdėjosi gal penki, gal šeši tankų šūviai, o po kelių minučių – dar trys ar keturi. Žmonės į šūvius atsako skandavimu “Lietuva!” Netoli nuo manęs, į dešinę, prie pat bokšto stiklų priremta fanerinės dėžės ar stendo dalis sudaro lyg ir kalnelį – paaukštinimą. Jaunuolis, kurį laiką nuo to paaukštinimo stebėjęs, sako: “kareiviai”. Stipriau susispaudžiam grandinėje, garsiau skanduojam.
Po kiek laiko tankų šviesos užgęsta ir žmonių siluetai miesto šviesų fone matomi silpniau. Sirena nutyla. Tankų šūvių kurį laiką nebesigirdi. Žmonės skanduoja “Lietuva!” Pamatau, kad keli žmonės susispietę prie radijo imtuvėlio. Prieinu prie jų arčiau ir, palenkęs galvą, išgirstu neaiškų triukšmą eteryje ir sunerimusį radijo diktorės balsą. Tiksliai nepacituosiu, bet girdėjau maždaug: “...daužo duris... patikrink ar uždarytos... Čia Lietuvos radijas... Laikomės...” Šaukiu: “Žmonės, patylėkit – radijas”. Kai atsisuku atgal link radijo imtuvėlio, klausiusieji sako “Jau tyla, matyt, TVR jau užėmė...”
Kadangi tankai kurį laiką nešaudė, per tą atokvėpį pasirodžiusi žalia signalinė raketa didesnio nerimo man nesukėlė. Bet tuoj po to, kai nutilo radijas, pasirodė per giraitę, išorine tvoros puse, važiuojanti karinė technika su šviesomis. Bandau skaičiuoti. Tankų, berods, 7 ar 8, tarp jų šarvuotis ir karinis dengtas sunkvežimis. Visai vorai užvažiavus į kalno viršų ir išvažiavus į pievelę, jie pasuka į bokšto pusę ir, pirmam tankui išvertus tvorą, pro spragą vora sparčiai važiuoja link bokšto. Artėdami prie bokšto, kiek prasiskleidžia vėduokle. Priartėję iki žmonių 20–30 metrų, tankai pradeda šaudyti. Nuo sprogimų bangos skauda ausis. Pagalvoju – galgi nešaudys į bokštą koviniais šoviniais. Juk jei bokštas virstų, užgriūtų ir pačius agresorius. Bet nuo bokšto kažkas byra, turbūt tinko gabalai. Žmonės, susispaudę gyvoje grandinėje, skanduoja “Lietuva”. Jie neišsigando čia pat prieš juos drioksiančių sprogimų. Gal tik keliolikai sekundžių nukreipiau dėmesį į pro šalį pagal laikrodžio rodyklę važiuojantį šarvuotį ar lengvąjį tanką. Staiga kairėje, maždaug prie sirenos ar keli metrai už jos, pasigirsta daužomo stiklo garsai. Greitai atsisuku į kairę ir matau už kokių 15 metrų šalmuotus kareivius, daužančius automatais stiklus pirmame bokšto aukšte ir lendančius pro išdaužtą angą į vidų. Keli vyrai iš mūsų pozicijos bėga link kareivių, matyt, vildamiesi užstoti kelią bent tiems, kurie dar nespėjo įsibrauti į vidų. Tuoj pat išgirstu ir pamatau kareivius šaudant iš automatų prasiveržimo vietoje (kulkos šviečia nakties tamsoje), pačioj žmonių tankmėj... Kulkos lekia ir horizontaliai, į žmones, žmonės krinta. Iš ten išnyra keli vyrai, prašantys padėti nešti sužeistąjį. Imu sužeistąjį po kairiąja mente. Pustekiniais skubame. Vienas nešančiųjų protarpiais sudejuoja: “mano draugas”. Šaukiu: “Žmonės, padėkit nešt, žmonės, šaukit greitąją”. Besileidžiant nuo stataus šlaito, kažkas parodo stovint greitosios pagalbos “Latviją”. Skubame link jos. Atidarau dureles, o ten jau vienas vyrukas paguldytas... Išvažiuoti tiek greitajai, tiek kitiems automobiliams sunku, nes aplink stovi daug mašinų, o šeimininkų nėra. Vyrai nukelia į šalį “Žigulį”, kad būtų galima pravažiuoti. Girdžiu, kad viršuje, prie bokšto tebešaudo automatiniai ginklai, griaudi ir pabūklų šūviai, tankų prožektoriai periodiškai apšviečia stovinčius ant kalno briaunos žmones. Lipu atgal į šlaitą aukštyn ir keliskart šaukiu: “Žmonės, neikit artyn, jau užtenka sužeistų!” Kai kurie klausia: “Ar yra?” “Yra”, – atsakau. Nusileidžiu žemyn, link greitosios, kuri tik dabar išvažiuoja. Greitojoj sužeistų, atrodo, jau keli. Ją filmuoja videokamera. Girdžiu už nugaros šaukiant greitąją, atsigręžęs matau atnešant dar vieną sužeistąjį. Sustabdau beišvažiuojančią lengvąją mašiną, prašau vairuotoją nuvežti sužeistąjį į ligoninę. Vairuotojas be jokių svarstymų sutinka. Grįžęs link vietos, kur stovėjo greitoji, pastebiu tarp stovinčių žmonių gulint ant žemės dar pora raudonojo fašizmo aukų. Dairydamasis šaukiu, kad reikia mašinos, bet arčiau esantys atsiliepia: “Jau nebereikia, nebegyvi...” Kažkas dar bando užčiuopti pulsą, bet bergždžiai. Vienas iš nužudytų – visai jaunas vaikinas. Pro atsmauktus drabužius, ant pilvo, matosi nedidelė kraujuotais pakraščiais kulkos įėjimo žaizdelė... O, atrodo, visai neseniai mačiau jį, arba labai panašų į jį, prie bokšto, gyvą ir linksmą. Gal būt, toje pat greitosiomis improvizuotoje diskotekoje...
Kol kas daugiau sužeistų nematyti. Viršuje vis tebešaudo – ir automatai, ir pabūklai. Matosi, kaip šviečiančios kulkos lekia kažkur tolyn, link Lazdynų. Čia pat apačioje būbteli tanko pabūklas. Dūžta ir byra langų stiklai. Matau pro šalį einantį p. Šilanską kruvina striukės rankove. Pagalvoju – daug nukraujavo tas sužeistasis, kurį kartu nešėme nuo bokšto žemyn... Bet buvo dar gyvas, tikėkimės gyvens... O kad kruvina ne tik trispalvė vėliavėlė, kurią laikiau sužeistajam po mente, bet ir mano drabužiai ir batai, pamatysiu tik gerokai vėliau...
Einu link mašinų stovėjimo aikštelės, kur matosi vienas ar pora tankų, smarkiai perkrypęs autobusas be langų, aplamdyti lengvieji automobiliai ir nemažai žmonių. Vienas tankas stovi prisispaudęs prie pat, dar kol kas, atrodo, sveiko autobuso ir beveik be perstojo sukioja bokštelį su pabūklu, bandydamas išgąsdinti netoli stovinčius žmones, tačiau šie tolyn nesitraukia ir skanduoja “fašistai”. Už kokių 7–8 metrų nuo tanko, korespondentas, atsitūpęs ant žemės, be perstojo beria žodžius į mikrofoną... Vyrai atitraukia į šalį vieną pilietį, spjaudantį ant tanko visai po bokštelio sukiojimo zona, kitą, beeinantį priešais tanką ir šaukiantį: “Važiuok ant manęs”. Aš bandau perrėkti triukšmą: “Žmonės, neikit artyn, užtenka užmuštų”. Besukiodamas bokštelį tankas išdaužia priekinį autobuso stiklą ir aplamdo šoną... Kelissyk iššauna automatas ar kulkosvaidis, tolėliau, kitoje pusėje gatvės, kuria važiuoja troleibusai. Ten, užtvėręs šalutinę gatvę, kėpso kitas tankas. Po kiek laiko vėl ten šūvis. Atrodo, tankistai stengiasi įvaryti baimės piliečiui, bandančiam pradėti dialogą su jais.
Apie 3.00 val. išeinu tolyn stabdyti pakeleivingų mašinų, kad galėčiau parvažiuoti į Kauną. Tada maniau, kad jei RTV bei bokšto šturmas sinchronizuotas laike, tai ir AT jau bus užimta. Vyliausi, kad deputatus po kiek laiko paleis ir parlamentas galės susirinkti bent pogrindyje. Galvojau – kiek žmonių galėjo nužudyti ir sužeisti SSRS desanto kraugeriai prie AT? Prie RTV? Galgi nedaug? Su pakeliui ėjusiu vilniečiu atsisveikinome pasiragindami laikytis, nes imperija anksčiau ar vėliau vis tiek subyrės ir Lietuva bus laisva. Juk kovos už Nepriklausomybę metai jau įskiepijo Laisvės troškimą jaunimui.
Važiuodamas į Kauną girdžiu radijo transliuojamus iš Sitkūnų kreipinius įvairiomis kalbomis. Jaudinuosi, kad apie užmuštų ir sužeistų skaičių pranešė tik lietuviškai, o kitomis kalbomis – ne...
Grįžęs namo nustembu ir su atsargia viltimi apsidžiaugiu pamatęs veikiant Kauno TV ir sužinojęs, kad AT dirba toliau. Po V. Landsbergio raginimo susirinkti 9 val. prie AT rūmų, skubu vėl atgal į Vilnių.
Vilniuje autobusas šį sykį išlaipina Konarskio gatvėje. Kraupiai atrodo namai išdaužytais langais, tankai su SSRS kareiviais prie RTV... Bet Nepriklausomybės aikštėje – Lietuvos žmonės! Statome metalines užtvaras prie AT rūmų. Lietuva toliau kovoja už laisvę!
Išvados:
Iš to, ką mačiau SSRS desantui šturmuojant TV bokštą, galiu vienareikšmiškai paliudyti:
1. SSRS karinių pajėgų ataka buvo prieš beginklius žmones, niekuo iš beginklių pusės neišprovokuota (nebent – atkakliu stovėjimu vietoje ir skandavimu “Lietuva”, jeigu tai kas nors galėtų išdrįsti pavadinti provokavimu).
2. Ataka buvo labai staigi ir SSRS kariauna nė nebandė raginti beginklius žmones išsiskirstyti ar bent perspėti, kad bus šaudoma.
3. Puolusieji SSRS desantininkai naudojo šaunamuosius ginklus, dėl ko buvo sužeisti ir nužudyti beginkliai žmonės.
