VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Bielskytė Eglė, Petro
profesija: lituanistė
pareigos: sekretorė, Kultūros paveldo departamentas.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Tarybinė armija užėmė televizijos bokštą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, Karoliniškėse.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13-osios naktį, apie 1.30 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie tris valandas.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stovėjau bokšto papėdėje, minioje žmonių, apjuosusių ir saugančių bokštą.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 08
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
4.1. Mačiau, kaip karinė technika (tanketės, tankai) atvažiavo į Kosmonautų prospektą (apie 1.30 val.). Pirmasis tankas įstrigo žmonių minioje Sudervės gatvėje. Paleido šūvį virš žmonių galvų. Garsas buvo toks stiprus, kad neįmanoma išsilaikyti ant kojų. Tankas užvedė variklį, ėmė virsti balti dūmai. Negalėjo važiuoti – buvo apsuptas minios (taip išstovėjo visą laiką iki pabaigos, mačiau, kaip išvažiavo, kai TV bokštas jau buvo užimtas). Stovėjau ant skardžio ties gatve. Tuo metu ėmė šaukti, kad tankai iš kitos pusės važiuoja prie bokšto. Nuo Lazdynų “arklio”. Kai perlipę tvorą atsidūrėme prie bokšto, tankų dar nebuvo. Didelis tankus žmonių žiedas supo bokštą, gal 5 eilėm. Vyrai moteris grūdo į vidurį, už savęs, kad nė viena nestovėtų pirmoje eilėje. Kai pasirodė kareiviai, žmonės ėmė skanduoti. Tankai važiavo ratu, kaip per karinį paradą: tankai, tanketės, kažkoks sunkvežimis, už jų bėgo būrys kareivių. Mačiau tik jų šalmuotas galvas, nes buvau minios viduryje. Ėmus šaudyt, žmonės nutilo, bet nesitraukė. Stovėjau maždaug 4–5 metrai į kairę nuo įėjimo į bokštą (stovint nugara į jį). Netrukus pradėjo dužti stiklai. Supratau – kareiviai viduje. Buvo keista – kaip jie ten atsidūrė. Kažkas siūlė pasitraukti truputį toliau, nes dužimas nesiliovė. Mačiau – pasipylė vanduo per duris į žmones. Kareiviai ėmė stumti minią tolyn nuo bokšto. Žmonės siūbtelėjo pirmyn ir šiek tiek į kairę. Minia spaudė vieni kitus ir vertė iš kojų. Griuvau, tuo metu pamačiau kaip žmonės prasiskiria, nes važiuoja tankas. Tą naktį lynojo, aplink slidi išminta žemė. Bandžiau atsistoti, bet vėl paslydau, kritau, pargriaudama draugą. Ant manęs, arčiau tanko, parkrito dar vienas žmogus – nesupratau vyras ar moteris. Pasisukau, bandydama atsistoti, bet nebegalėjau, nes vikšrai buvo virš mūsų. Užsimerkiau – jutau kietą spustelėjimą. Po to pajutau, kad mane velka už pakarpos. Tankas stabtelėjo užvažiavęs ant žmogaus, parkritusio šalia manęs. Mano šonas buvo nutaškytas krauju. Negalėčiau pažinti mane ištraukusio žmogaus – neaukštas, pagyvenęs vyriškis, apyšviesiai apsirengęs. Esu jam be galo dėkinga.
Bėgau, jau nebežinau į kurią pusę. Puikiai mačiau, kad tankas, užžiebęs plieskiančias šviesas, kurios draikosi po minią, važiuoja į visas puses. Šaudė, nes girdėjosi švilpiant. Žmonės neleido prisėsti, sakė: “Nesėdėk, čia šaudo”. Kėlė nuo žemės ir vertė bėgti. Jau buvau persiritusi per tvorą, kai pro šalį keturi vyrukai už rankų ir kojų nunešė jaunuolį tamsia striuke, kapišonu ant galvos. Nešė kniūpsčią. Grįžę atgal sakė: “Visai jaunas, peršauta galva ir pilvas”. Atsidūriau prie Lazdynų laiptų. Nuo bokšto lėkė “degančios” kulkos, palikdamos šviesų kelią. Žmonės vis bėgo nuo bokšto, krisdami ant žemės švystelėjus prožektoriams.
Po kiek laiko, apėjusi ratu, vėl nusileidau į apačią, į Sudervės gatvę, ties kelią užtvėrusiu smėlio barstytuvu. Dar girdėjosi, kad šaudo, kad dar ten yra žmonių, nes girdėjosi skanduojant “Lietuva”, “Lietuva”. Pamačiau žilą senuką, kuris buvo apdaužytas – gavęs buože per galvą ir ranką, senutė bijojo, kad jo ranka nebūtų sulaužyta. Ant skardžio stovėjo žmonės. Netrukus privažiavo tankas, nustumdė juos ir nusitaikė į gatvę. Koliojosi žmonės ir kareiviai. Milicininkai bandė skirti, ramino žmones – jie buvo beginkliai.
Netrukus nuvažiavo tankas, stovėjęs apačioje. Žmonės ėmė raginti eiti prie Parlamento. Dalis nuėjo. Tuo metu atvažiavo dar pora tankečių, kareiviai sėdėjo ant jų. Pravažiuodami paleido seriją (tuščiais šoviniais) į verkiančius, prislėgtus, sugniuždytus žmones, kurie net nebandė slėptis.
Namo parėjom po 4 val. Man išeinant prie bokšto dar buvo žmonių, girdėjosi šaudant. Motinos šaukdamos ieškojo savo vaikų, “greitosios” tebevažiavo ir, matyt, dar turėjo ką vežti.
4.2. Važiavo tankai, tanketės, kažkas panašaus į dengtą sunkvežimį. Numerių nemačiau. Kareiviai buvo su šalmais, aprangos ir ginklų neįžiūrėjau. Mačiau lekiant “degančias” kulkas. Šaudė tikrais šoviniais – mačiau pašautą vaikiną, ir netikrais – šalia žmogui pataikė kieta kulkelė, tačiau nesužeidė. Tankai šaudė tuščiais šoviniais, raudonai pliūpsėdami, šaudė tiesiai žmonėms virš galvų arba į bokštą, nuo ko byrėte byrėjo stiklai. Be to, užvesdami motorą, leido debesį baltų dūmų. Tankas važiavo į nuo bokšto stumiamą minią, tiesiai į žmones. Milicininkai buvo beginkliai. Bandė sulaikyti ir nuraminti žmones, bet priešintis armijai negalėjo.
4.3. Kokios gali būti išvados... Ginkluota armija puolė beginklius žmones. Jau būdami bokšte, taigi, jau pasiekę savo tikslą, žudė, šaudė (matyt, gerai taikydamiesi, nes nušauti vien jauni, stiprūs vyrai), traiškė (sąmoningai, nes tankas važiavo pakankamai lėtai ir bet kurią minutę tikrai galėjo sustoti). Visa tai buvo panašu į sąmoningas, gerai suplanuotas žudynes. Jie, kareiviai, buvo įsiutę (ta automatų papliūpa į nepuolančius ir nesiginančius žmones apačioje, jau po visko). Ginkluotų žmonių nebuvo nei tą naktį, nei ankstesnę (iš penktadienio į šeštadienį).
1991 m. vasario 8 d.
