VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Bernotas Bonifacas, Norberto
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Desantininkai žudė civilius žmones.
2.2. KUR ĮVYKO?: Prie Televizijos bokšto Vilniuje, Sudervės gatvėje.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d. naktį (iš sausio 12 d.).
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie 2 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Betarpiškai stebėjau maždaug nuo 2 val.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Atbėgau su žmona ir kaimyne.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 12
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
1991 m. sausio 13 d. 1.40 val. pabudome su žmona nuo tankų šaudymo (gyvename prie benzino kolonėlės Karoliniškių gatvėje). Prieš tai dvi naktis ir dieną budėjau prie Televizijos bokšto. Taigi, pabudę nuo šūvių išgirdome ir skandavimą „Lietuva! Lietuva!“. Skubiai apsirengę išskubėjome kartu su kaimyne prie Televizijos bokšto. Daug žmonių iš namų bėgo ta kryptimi, pribėgę prie administracijos pastato, išvydome Sudervės gatvėje prie viaduko per Kosmonautų prospektą tankus, jie šaudė ir sukiojosi bei leido dūmus.
Aš, artėdamas prie įvykio vietos, paspartinau žingsnį ir aplenkiau moteris, nes norėjau patekti tiesiog prie bokšto. Pasikėlęs skardžiu, perlipau per vielos tinklo tvorą ir nubėgau teritorija prie bokšto. Prie mažo mūrinio statinio stovėjo tankas, kuris mano kryptimi virš galvos iššovė. Žinojau, jog reikia būti pravira burna, kad neapkurtintų. Taigi, truputį parklupęs vėl atsistojau ir nuėjau lygiagrečiai bokšto perimetrui, kur desantininkai mušė ir šaudė žmones, važinėjo tanketės. Tankai nuleidę vamzdžius su prožektoriais spigino į toliau esančią minią, šaudė virš galvų, neleisdami prisiartinti prie bokšto. Ten pat susitikau savo draugą Navicką Kazimierą, kuris, pasirodo, irgi atbėgo išgirdęs šūvius. Mačiau, kaip vaikinas pripuolė prie parkritusio ir sušuko: „Mūsiškį nušovė!“ Pamažu tankai ir tanketės bei desantininkai šaudydami žmones stūmė nuo bokšto. Buvo girdėti skandavimas „Lietuva!, fašistai!“, klyksmas ir stiklų dužimas. Tanketės pradėjo vis plačiau sukti ratu apie bokštą, vaikydamos žmones. Tuo tarpu pasigirdo ir dažnesnis šaudymas Sudervės gatvėje, prie viaduko per Kosmonautų prospektą, ir žmonių riksmai. Aš pribėgau prie skardžio į Sudervės gatvę, ten stovėjo du tankai ir kita technika. Žmonės juos apsupę skandavo ir šaukė. Tuo metu tanketės vis platesniu ratu važiuodamos palei tvorą ir laužydamos medelius bei blaškydamos žmones privertė palikti bokšto teritoriją. Palei tvorą (kuri daug kur buvo išversta) atsistojo kareiviai ir milicininkai (ginkluoti), kurie neleido žmonių.
Maždaug apie 2.30–3.00 val. (laikrodžio neturėjau) per garsiakalbį lietuviškai skelbė, kad „Nacionalinio gelbėjimo komitetas perėmė valdžią į savo rankas“, „valdžia vėl darbininkų ir valstiečių“, „visi ramiai eikite namo pas tėvus, vaikus, senelius ir anūkėlius“. Nuo tų žodžių buvo blogiau, nei nuo patrankų šūvių. Turėjau radijo imtuvą. Išgirdom diktoriaus balsą iš paskutinės nepriklausomos radijo stoties Sitkūnuose. Šauksmą į pasaulį keliomis kalbomis. Tai buvo šiurpu. Išgirdę, kad Aukščiausioji Taryba dar neužimta, nusiraminome ir daug kas jau organizavosi eiti prie Aukščiausiosios Tarybos. Tuo metu aš perėjau į kitą Sudervės gatvės pusę namų link. Tada paleidęs daug dūmų pradėjo važiuoti tankas, buvęs ties viaduku. Ant tanko buvo automatininkai, nutaikę ginklus į žmones. Tankas nuvažiavo Žvėryno kryptimi. Aš nuėjau iš paskos ir pamačiau sumaigytą smėlio barstymo mašiną bei lengvąjį automobilį „Moskvič“. Aplinkinių namų langai kai kur buvo išdužę.
Po to nuskubėjau namo šilčiau apsirengti, nes eisiu prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Taip ir padariau. Grįžau namo apie 3.30 val.
Pirmas jausmas buvo baimė ir būtinumas būti ten prie bokšto. Būnant įvykio vietoje baimė sumažėjo, tačiau kilo didžiulis pasibjaurėjimas tomis jėgomis, kurios visa tai vykdė. Aš niekada neabejojau, jog Lietuva turi būti nepriklausoma, bet, kad mus užgrobusi tokia žmonijos atmatas išgamas atstovaujanti jėga, taip betarpiškai pajutau pirmą kartą. Fiziškai pajutau, jog Lietuvai likti šios blogio imperijos sudėtyje – mirtis.
1991 m. vasario 12 d.
