1991 m. sausio 12 d. atvažiavome savo transportu į Vilnių, norėdami palaikyti savo Vyriausybę. Papietavę, apie 16 val., atvykome į Nepriklausomybės aikštę, kurioje buvo susirinkę daug žmonių. Visi buvo geros nuotaikos, dainavo, kad neprailgtų, jaunimas šoko, žaidė. Degė laužai. Dainavome ir mes. Niekas neturėjo jokio ginklo. Temstant, apie 18 val., nuvažiavome prie Televizijos bokšto, nes šalia esančiame name pas giminaitę buvome apsistoję nakvynei. Prie bokšto taip pat buvo susirinkę daug žmonių, kurie dainavo, žaidė, grojo akordeonu, gitara, skandavo „Lietuva!“ Degino laužus, prie kurių žmonės eidavo pasišildyti. Niekas jokio ginklo neturėjo. Mes taip pat prisijungėme prie dainininkų. Paskui apėjome aplink bokštą ir apie 20.30 val. grįžome vakarieniauti pas giminaitę, kuri gyvena visai šalia bokšto esančio namo 12-ame aukšte.
Po vakarienės likome namie, žiūrėjome televizorių, o Arvydas nuėjo prie bokšto. Apie 1.30 val. nakties išgirdome baisų triukšmą. Pripuolę prie lango pamatėme riaumojančius tankus, kurie supo bokštą ir šaudė. Mūsų namo langai pradėjo drebėti nuo pabūklų šaudymo. Paskui pamatėme dūmų debesis, šviesos spindulius, kurie lakstė į visas puses. Išgirdome žmonių riksmą, klyksmą, skandavimą „Lietuva!“ Mes išsigandome, Ingrida (7 metai) pradėjo verkti, verkėme ir kiti, nes jautėme, kad ten vyksta kažkas baisaus. Pergyvenome dėl Arvydo, kuris buvo nuėjęs prie bokšto. Grįžo apie 8 val. ryto. Pasimetę prišokdavome tai prie lango, tai prie televizoriaus. Pagaliau TV pranešėja E. Bučelytė pasakė, kad yra užimamas Radijo ir televizijos komitetas. Sakė, kad kareiviai jau laužiasi į studiją. Ekrane matėme įėjusius desantininkus, lakstančius po studiją. Po kelių minučių laida nutrūko.
Arvydas RADZEVIČIUS: „Vakare nuėjęs prie bokšto, radau žmones bedainuojančius, besišildančius prie laužo. Nuėjau į kalnelį arčiau bokšto. Naktį išgirdom riaumojant tankus, kurie atvažiavo nuo Lazdynų pusės. Gatvėje netoli bokšto stovėjo lengvosios mašinos, autobusai, smėlio barstytuvai, kurie trukdė tankams pravažiuoti. Desantininkai pareikalavo, kad per 5 min. išlaisvintų kelią. Likus 2 min. iki paskelbto laiko pabaigos, pasuko tanko vamzdį į žmones ir iššovė. Žmonės nuo to stipraus garso sukrito ant žemės. Desantininkai, iššokę iš tankų ir mašinų, mušė žmones automatų buožėm ir metaliniais strypais. Paskui bokštą apvažiavo iš kitos pusės, pakeliui sutraiškė smėlio barstytuvą, dvi lengvąsias mašinas ir mirtinai pervažiavo vieną vaikiną, padaliję jį pusiau. Važiuodami sulamdė vielinę tvorą, įvažiavo į bokšto teritoriją ir apsupo tankais bokštą iš visų pusių. Aplink bokštą keliomis eilėmis stovėjo žmonės, susikabinę rankomis. Niekas iš jų neturėjo jokio ginklo. Vieni garsiai meldėsi, kiti skandavo „Lietuva!“ Iš mašinų išlipo kareiviai, karininkas davė komandą „v ataku“. Kareiviai pradėjo mušti žmones metaliniais strypais, automatų buožėmis. Mėtė sprogstamuosius paketus. Balti dujų debesys dengė žmones, tankus. Pradėjo šaudyti į bokšto viršutinius langus, kurių stiklai krito žemyn, sužeisdami ten stovėjusius žmones. Tankai važiavo link gyvo žiedo, kareiviai šaudė žmonėms į kojas, mušė juos strypais, automatais. Pralaužę šį žiedą kareiviai prasiveržė prie pastato, automato buožėmis daužė pirmojo aukšto langus, paskui per tuos langus sušoko į vidų. Viduje matėsi priešgaisrinės žarnos, kuriomis viduje esantys žmonės nespėjo ir pasinaudoti. Jomis pasinaudojo įsiveržę desantininkai, vandens srovę nukreipė į gynėjus ir per išdaužtus langus liejo vandenį.
Atsirado greitosios pagalbos mašinos su gydytojais, kurios be perstojo vežė sužeistuosius į ligonines. Vaizdas buvo klaikus. Žmonės skandavo „fašistai!“, „Lietuva!“ Keistai atrodė kareivių veidai, jie buvo kaip negyvi, akys lyg stiklinės. Be perstojo šaudė į viršų, gąsdindami žmones. Po kurio laiko apsisukę tankai pradėjo važiuoti ant žmonių, stengdamiesi išstumti juos. Žmonės pasitraukė prie pat tvoros.
Švintant atėjo kiti žmonės, atnešė gėlių, kurias padėjo aukų žuvimo vietoje, uždegė žvakutes. Pieva aplink bokštą buvo visa išmalta, duobėta. Bokštą supo tankai ir desantininkai.
1991 m. sausio 20 d.
