Nuo Palangos savivaldybės pastato į Vilnių pajudėjo 3 pilni autobusai. Vilnių pasiekėme sausio 12 d., apie 21.20 val. Nutarėme aplankyti Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Po šio vizito grįžome į mums paskirtą vietą, t.y. Savanorių prospekte esančios Telefonų stoties.
Per garsiakalbius pasigirdus diktorės E.Bučelytės balsui „Mes dar gyvi“, visi sustojome prie pastato. Išgirdome, kad pradėjo šaudyti prie Radijo ir televizijos komiteto: nušviečia ryški šviesa (pro namus matėsi) ir pasigirsta šūviai, į dangų kyla grėsmingi debesys. Žmonės skanduoja „Lietuva“, mes taip pat skandavome „Lietuva, Lietuva“. Netrukus pasigirdo labai garsus trenksmas, aš net prie žemės linktelėjau. Tik vėliau pagalvojau, kaip tie namai nesugriuvo (išdužo tik langai). Taip pat girdėjosi žmonių dejonės, klyksmai.
Ryte nuėjome prie Radijo ir televizijos komiteto. Matėme, kad komitetas saugomas kariuomenės ir šarvuočių. Man ir sūnui pasirodė labai baisu, o nuotaika buvo labai prislėgta.
Išvažiuojant iš Vilniaus, t.y. sausio 13 d., apie 14.30 val., matėme ant kelio stovinčius šarvuočius ir kariškius (išvažiuojančių netikrino, tikrino tik įvažiuojančių dokumentus).
Su manimi buvusiam sūnui tik 10 metų. Po šių įvykių atsigulęs ir užmigęs pradėjo šnekėti „Mama nebijok, mama nebijok“. Aš po šių įvykių atsigavau tik sausio 15 d.
