Siaubo naktis
1991 m. sausio 12 d. buvau nuėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų į Nepriklausomybės aikštę. Žmonės susirūpinę ėmė kalbėti, kad reikia eiti prie Televizijos bokšto, nes ten jau traukią kareiviai. Nuskubėjome tenai. 24 val. koncertavo “Armonikos” ansamblis. Bestovint ir klausantis išgirdome šnekas, kad atvažiuoja tankai, tuomet susikabinome rankomis ir apjuosėme bokštą keturiomis eilėmis. Prisiartinę tankai nuo Sudervės gatvės pradėjo šaudyti iš pabūklų. Jauni vyrai perspėjo, kad šaudant būtume išsižioję, nes galime apkursti. Moterys iš išgąsčio atsiklaupusios pradėjo melstis, šaukti Dievo pagalbos. Aš raminau, kad vis dėlto ten irgi žmonės, nešaudys į klūpančias moteris ir minią susikibusiomis rankomis. Po 20 min. pasirodė šviesos, apšviečiančios pušų viršūnes, po akimirkos išvydome ir riaumojančius tankus. Tankų kolona sulaužė tvorą, pasuko link bokšto ir prisiartino prie žmonių. Už tankų pasirodė desantininkai ir atkreipė automatų vamzdžius į susikibusius žmones. Kadangi žmonės nesiskirstė, desantininkai atsuko automatus į pastato langus, pasigirdus šūviams pažiro stiklai ir žmonės išsigandę pradėjo trauktis. Praretėjus žmonių grandinei desantininkai pradėjo mėtyti sprogstančius paketus. Sykį atstūmiau moteris, nes paketas nukrito prie pat jų kojų. Praėjus kelioms sekundėms šūviai iš automatų buvo paleisti į žmones. Šūviai buvo paleisti į beginklius, klūpančius ant kelių žmones.
Žmonės pradėjo šaukti, kad yra sužeistų. Traukdamiesi atgal žmonės nešė sužeistus, o gal ir mirusius. O automatai vis netilo, be paliovos šaudė į minią. Paskui iš vieno tanko pasigirdo balsas: “Broliai ir seserys”, jis ėmė sakyti, kad tiktai jie, atvažiavę su tankais, atkurs Lietuvoje teisingumą.
Dar ilgai siaubo apimti stovėjome ir negalėjome suvokti, kas dedasi, nes greitosios viena paskui kitą vežė sužeistuosius, o kareiviai vis šaudė į beginklius žmones, o jie ir krisdami šaukė: “Lietuva, būk laisva!”
Šaudymas bokšte baigėsi 3.30 val.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 64–66
