Televizijos bokšto užėmimas
Vilniuje mašina važinėjom nuo vieno prie kito tą naktį saugojamo objekto. Per radijo imtuvą išgirdome, kad gatvėse pasirodė tankai ir važiuoja bokšto link. Tankus mes matėme mieste ir sekėme juos, važiuodami šalia. Tik tankai važiavo gatve, o mes šaligatviais ir žalia veja, nes mums norėjosi būti šalia ir viską matyti. Šalimais važiuojantys tankai mus gąsdino atsukdami vamzdžius, o tankuose sėdintys kariškiai iš automatų šaudė į mūsų pusę tikromis kulkomis, nes puikiai matėsi šviesios linijos, atsiradusios nuo kulkų. Visai netoli bokšto ant kelio stovėjo smėlio savivartis, prie jo stabtelėjo užpuolikų kolona. Čia tankai, nukreipę vamzdžius į žmones, gąsdino juos, o iš tankų išlindę karininkai šaudė tikrais ir netikrais šoviniais. Vaizdas buvo labai baisus, bet aplinkui stovėję žmonės niekur nesitraukė ir nieko nedarė kariškiams.Jie tik šaukė: “Lietuva!”, “Laisvė!” ir t.t.
Tankas, stovėjęs pirmas eilėje, nusuko atgal vamzdį ir be jokių sunkumų pervažiavo priekyje stovėjusį smėlio savivartį, paskui sugrįžo atgal ir pervažiavo dar kartą. Savivartį sulygino su žeme. Iš šio vaizdo supratau, kad šios kliūtys tankų nesulaikys. Kiti tankai pasuko kairėn ir, sutraiškę dar vieną automobilį, ėmė supti bokštą. Tai pastebėję mes bėgome iš paskos ir sustojome priešingoje nei paradinis įėjimas pusėje. Tankams įvažiavus į bokšto teritoriją, žmonės glaudžiu ratu apstojo bokštą, o kariškiai apsupo žmones. Vienu metu pradėjo taip šaudyti, kad kulkos lėkė ir pro kojas, ir pro galvas, kai kur užsidegė žemė ir mes buvome priversti pasislėpti už bokšto pylimo šlaito. Kai kurie žmonės puolė į paniką, stovėjo ir verkė, nežinodami ką daryti. Mes jiems liepėm staigiai šokti žemyn ir laikinai pasislėpti.
Šūviai girdėjosi ir kitoje bokšto pusėje. Taip pat šaudė ir iš tankų, nes mėtėsi tuščios tankų gilzės. Jos buvo šiltos.
Šiek tiek aprimus šaudymui mes bandėm prieiti arčiau tankų. Tankai atsukdavo į mus vamzdžius, o išlindę karininkai taikydavosi iš automatų į žmones, bet nešaudė. Po kiek laiko prie mūsų priėjo kareivis ir paprašė, kad mes atsitrauktume nuo tanko per 5 metrus. Atsitraukę porą metrų kareivį užkalbinome. Jis buvo 19 metų, prisistatė, kad iš Maskvos. Jo veidas buvo liūdnas, jis sakė, kad ši operacija jam pačiam baisi, o paklaustas, ar šaudys į žmones, atsakė: “Ne...”
Toliau kariškiai žmonių žiedą ėmė mažinti, kol neliko žmonių tarp kariškių ir bokšto. Tai darydami jie vėl pradėjo šaudyti. Bokšte dužo stiklai, užgeso šviesa, pradėjo bėgti vanduo. Paskui kariškiai žiedą vėl ėmė plėsti, varydami žmones už bokšto tvoros. Tankai lėtai važiavo ant žmonių, versdami juos eiti atgal, o kareiviai vieni prašydami, kiti daužydami su šautuvais greitino šią operaciją.
Visą laiką, kol vyko bokšto užėmimas, per karinės technikos garso aparatūrą skambėjo šlykštūs ir melagingi žodžiai: “Mieli žmonės, čia kalba tikroji jūsų valdžia. Landsbergio valdžia jus apgavo, ji yra neteisėta. Mes teisėta jūsų valdžia. Eikite ramiai sau namo pas tėvus, vaikus, senelius. Mes nenorime kraujo praliejimo” (Čia nepažodžiui, bet labai panašiai).
Atsidūrę už tvoros, mes nuėjome prie centrinio įėjimo, čia buvo glaudi tankų, šarvuočių ir kareivių grandinė. Žmonės rėkė: “Lietuva!”, “Laisvė!”, “Fašistai, lauk iš Lietuvos!” ir panašiai.
Kariškių grandinėje buvo ir Lietuvos milicininkų uniformomis apsirengusių žmonių. Jie kalbėjo lietuviškai. Kai mes jų paklausėm, kas čia per valdžia ir kas liepė tai daryti, jie atsakyti nesugebėjo.
Nusprendę, kad čia jau pagelbėti neįmanoma, nes jau matėsi, kaip bokšte vaikšto kariškiai, o žmonės – už tvoros, mes nutarėm važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos, nes galvojom, kad dabar atėjo jos eilė. Keli tankai pasuko ta pačia kryptimi, iš kur ir atvažiavo. Prie sutraiškyto savivarčio su smėliu jie sustojo ir vėl ėmė visus gąsdinti. Išlindę karininkai su automatais taikėsi į žmones, bet dabar jų niekas nebijojo, o kiti rėkė: “Šauk, ko žiūri!”
Tai buvo paskutiniai įvykiai, ką matėme prie bokšto. Apie 4.30 val. sėdome į mašiną ir nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 55–56
