Kruvinasis sekmadienis
Po budėjimo prie Televizijos bokšto apie 24 val. nuėjau namo pailsėti. 1.30 val. pabudau nuo patrankų šūvių. Po kelių minučių aš jau buvau prie Televizijos bokšto nuo Lazdynų parduotuvės pusės. Nuo greito bėgimo nespėjęs atsikvėpti gavau nemažą porciją dūmų. Pribėgęs prie skardžio (kur dabar guli metalinis kryžius) pamačiau apačioje tankus. Sunkusis tankas leido dūmus, matyt, kartu ir ašarines ar kitokias dujas. Buvau aš ten viršuje ne vienas, ir kaip tik pajutom stiprų skausmą akyse ir krūtinėje, teko net atsitūpti ir šliaužti į šoną. Vienas iš vaikinų šaukė: “Čiagi “čeriomuška”. Vėjas pūtė nuo tanko į mūsų pusę ir, matyt, tas dujas greitai nunešė. Po kelių minučių mes vėl priartėjome prie skardžio, nors man labai skaudėjo krūtinę ir akis.
Nuo šaudymo skaudėjo ausis, o iš greta stovinčių namų byrėjo stiklai. Stiklai byrėjo ne tik nuo šaudymo, bet ir nuo kulkų, nes matėsi, kaip skrieja šviečiančios kulkos virš stogų ir mūsų galvų. Sunkusis tankas nuleido žemai vamzdį ir daužė juo šalia stovinčius “Žigulius”. Matyt, mašinos savininkas bandė prieštarauti tankistams užsikabinęs už vamzdžio, bet buvo greit nublokštas ant žemės. Šaudymai nesiliovė. Žemai stovintys žmonės savo kūnu užtvėrė kelią ir neleido tankams važiuoti toliau. O iš visų pusių bėgo ir bėgo žmonės, nebijodami nei tankų, nei jų šaudymo. Jokios panikos nesijautė. Mane kankino vienintelė mintis, o kas bus toliau. Kaip jie bandys įsibrauti į Televizijos bokštą?
Aš esu Spaudos rūmų užėmimo liudininkas. Todėl galvojau, kad ir šį kartą per užpakalines duris nesibraus, o įžūliai ir negailestingai brausis per pagrindinį įėjimą. Mano minčiai pritarė ir kiti šalia stovintys. Mes nubėgome prie pagrindinio įėjimo. O jaunimas lipo per tvorą ir bėgo prie bokšto. Mes visi susikabinome rankomis ir prie pagrindinio įėjimo laukėme priešo. Tuo metu jaunimas sulaužė tvorą (ten kur apačioje degė laužas) ir ten masiškai plūstelėjo žmonės.
Iš priešingos pusės pasigirdo tankų ūžesys, po to metalo tarškėjimas po tanko vikšrais, žmonių skandavimas: “Lietuva!” Viskas susiliejo į vieną garsą, žmonės šaukėsi greitosios pagalbos. Kol mes stovėjome laukdami sovietų kareivių puolimo prie durų, tankai ir kareiviai pradėjo daryti savo kruviną darbą viršuje, prie bokšto. Po kelių minučių mes pamatėme siaubingą vaizdą: vienas po kito ėjo sužaloti žmonės, kai kuriuos vedė, kitus nešė. Pamatę tą siaubingą susidorojimą žmonės lyg ir išsigando, todėl žengė kelis žingsnius atgal. Bet mes pradėjome šaukti, kad niekas neitų, mes privalome apsiginti. Mano manymu, tie mūsų žodžiai neturėjo jokios reikšmės, nes žmonės, padarę porą žingsnių atgal, sugrįžo. Vieni susikibo stipriau rankomis, kiti puolė padėti nukentėjusiems. Aš su kitais vyrais nubėgau ant kalno per sulaužytą tvorą. Sovietų kareiviai jau buvo užėmę bokštą, jie bėgiojo viduje ir šaudė iš automatų. Kulkos švilpė virš mūsų galvų. Vyko tikras karas. Mes su ašaromis akyse skandavome: “Lietuva!” Pasirodė raketos, viena raketa buvo paleista labai žemai, virš žmonių galvų, ir tikriausiai atsimušė į gyvenamą pastatą, nes mačiau, kad ji nuskriejo žemiau 5-ojo aukšto. O prie bokšto daugėjo sovietinių kareivių ir tankų. Jie judėjo šalia vienas kito ir šaudė tai į žemę, tai į viršų. Jie šaudė ne tik tuščiais, bet ir tikrais šoviniais, nes virš mūsų galvų skriejo ir šviečiančios, ir kitokios kulkos. Jaunimas labai nenoriai ėjo link tvoros, skanduodami: “Lietuva!” Kairėje bokšto pusėje vėl mačiau pašautą žmogų, pargriuvęs šalia tanko jis jau nebeatsikėlė. Nepaisydami, kad aplinkui šaudoma, žmonės pakėlė ir nunešė sužeistąjį. Mes visus prašėme pasitraukti – nereikia daugiau bereikalingų aukų. Įniršę sovietų kareiviai suvarė žmones prie tvoros kampo, vaikė žmones su tanku. Žmonėms nebuvo kur dėtis, nes iš vienos pusės stovėjo kareiviai su automatais, iš kitos pusės – tvora, o per vidurį dideliu greičiu juos vaikėsi tankas. O aplinkui žmonių riksmas, prakeiksmai sovietams ir tamsa. Kai tankas sustojo, kareiviai toliau šaudydami išvarė likusius žmones. Pamatyti, ar pakliuvo po tanku žmonės, aš negalėjau, nes buvo tamsu. Nuėjęs toliau nuo tvoros pamačiau apačioje gatvėje ten pat stovinčius tankus, o šalia tankų ėjo apie 50 civilių žmonių kolona. Aiškiai matėsi, kad čia ne bokšto gynėjai, o jedinstveninkai. Mes pradėjome šaukti, kad jų nepraleistų. Didelė žmonių grupė užstojo jiems kelią, bandė jų nepraleisti, bet jie minioje įsimaišė ir negalėjai suprasti, kuris priešas, o kuris ne. Tik keletą jedinstveninkų trumpam sulaikė, paskui iš karto paleido. Vienas iš jų, mačiau, galvą nuleidęs grįžo atgal. Kadangi bokštas jau buvo užimtas, tai apačioje stovėję tankai pajudėjo Kosmonautų prospekto link. Tankai buvo įvairių rūšių, net su priešlėktuvinėmis patrankomis.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 51–54
