“… Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme!..”
Įvykiai mano akyse prasidėjo 1991 metų sausio 13-osios naktį. Buvo pirma valanda nakties, kai aš, važiuodama nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Saltoniškių gatvės sankryžoje pamačiau į Žvėryno pusę skubančius tankus. Visi sėdintieji mašinoje, suskaičiavome 11 tankų ir 1 karinę mašiną. “Kur jie galėtų važiuoti?”, – netikėtai man iškilo klausimas. Pagalvojau, kad į Spaudos rūmus, į vieną iš neramumų objektą, ši karinė technika netrauks, nes jie jau užimti, todėl lieka tik paskutinis svarbus toje pusėje esantis pastatas – Televizijos bokštas.
Grįžusi namo, neramia širdimi skubiai paskambinau broliui – mat jis jau kelinta diena budėjo prie šio pastato. Jo nebuvo namie. Nedelsdama susistabdžiau mašiną ir nulėkiau prie bokšto.
Buvo apie 2.00 val. Netoliese susitikau pažįstamą, todėl, stebėdamos, kaip žmonės linksminasi, nerūpestingai šnekučiavomės. Nežinau, kiek praėjo laiko, tačiau jis neprailgo, matant aplinkui tiek daug džiaugsmingų veidų… Staiga visa ši darna susijaukė, mačiau, kaip žmonių gretos iširo ir nežinomos srovės nešami pliūptelėjo į tilto pusę. Kadangi šiek tiek atokiau stovėjau, negalėjau suprasti, kas ten atsitiko. Vėliau brolis man papasakojo, kaip pačiame linksmumo įkarštyje kažkas sušuko: “Tankai atvažiuoja!” Dauguma žmonių, tarp jų ir mano brolis, peršokę per tvorą, puolė į tą pusę, kur pasigirdo šūvis. Vėliau nuaidėjo dar trys šūviai, sekantys vienas paskui kitą. Mato: stovi ant gatvės prie tilto sunkusis tankas ir gąsdina žmones, sukinėdamasis aplink save ir nutaikydamas į minią vamzdį. Tačiau kol kas nešauna. O už jo – daug besiartinančių tankečių. Jis iškart pagalvojo, kad jie, matyt, nori atkreipti dėmesį ir niekieno netrukdomi užimti Televizijos bokštą. Todėl, apsisukęs nubėgo atgal prie jo. Štai čia mes ir susitikimom. Buvo tamsu, todėl iš kur atsirado dar būrys tankų, nematėme. Pasigirdo serija šūvių. Iš pradžių maniau, kad šaudo tuščiais šoviniais, norėdami mus visus įbauginti, tačiau, išgirdusi siaubo kupinus balsus ir šauksmą: “Kraugeriai į žmones šaudo!”, supratau, kad tai geruoju nesibaigs. Nei gyvi, nei mirę stovėjome ir stebėjome, kaip švilpia aplink mus raudonai žybsinčios kulkos, griaudėja sprogimai. Ir visa tai nukreipta prieš beginklius, savo gerą ginančius žmones.
Kadangi garsai buvo tragiški, mes užsikimšome ausis, tačiau ausų būgneliai vis tiek drebėjo. Iš tolo žmonės atrodė kaip skruzdėlynas – vieni bėgo, kiti stovėjo susiėmę galvas, o dar kiti kažką rėkė, mosikavo rankomis, beviltiškai bandydami sustabdyti okupantų agresiją. Praradome laiko nuovoką. Tik per miglą buvo girdėti pratisi moteriškės spygavimai: “Vajetau, vajetau, užmušė žmogų!” Atsipeikėjome, kai mus stumtelėjo keli vyriškiai. Pasirodo, šautuvų galais desantininkai įnirtingai, be jokio pasigailėjimo talžė juos. Tie gynėsi visomis išgalėmis, negalvodami apie baimę. Matėme žmonių, gulinčių ant žemės ir juos apsupusius būrelius. Kažkur aidėjo “greitųjų” sirenos, byrėjo langų stiklai. Kareiviai ir tankai pamažu skynėsi kelią link bokšto. Jaučiau ne kartą nukreiptą tanko ar šautuvo vamzdį į save. Visa laimė, kad į moteris ir vaikus jie nešaudė. Bent taip šaukė: “V ženščin i detej nie streliat”. Turėjom atsitraukti, kai garsai ir desantininkų veiksmai tapo nepakenčiami. Spėjome dar pamatyti, kaip plikomis rankomis kovėsi jauni vyrukai prie įėjimo, tarp kurių, matyt, buvo ir studentų, ir mokinių…
Nebelikus jokiai užtvarai, žmogžudžiai puolė paskui į bokšto vidų bėgančius vyrus, paleidę seriją šūvių į juos. Ar liko nors vienas jų gyvas, nežinome. Oro banga nubloškė mus, aš vos nepargriuvau paslydusi. Vis dar negalėdami atsipeikėti nuo to, ką išvydome, šiaip ne taip, lyg ne savomis kojomis, grįžome namo – purvini, sušalę, apkurtę nuo šūvių, siaubo kupinomis širdimis.
Tos nakties baisumai, lietuvių didvyriškumas, užstojant šautuvo vamzdį plika krūtine, dar iki šiol stovi mūsų akyse. Manome, kad šios nakties baisumai neišdils iš atminties ilgam, gal net iki karsto lentos. Taip ir norisi uždainuoti:
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme!..
Jūratė ŽIELYTĖ
PRISIMENANT 1991 metų SAUSIO 13 DIENĄ
LIETUVA
Aš sapnavau tave, lietuvių žeme,
Vaitojančią nuo skausmo ir žaizdų.
Nulenkta galva, bet išdidžią,
Beklausančią karštų žmonių maldų.
Mačiau tą kraupią naktį,
Alsuojančią krauju,
Bežadę, tamsią tylą,
užtvindytą kerštu.
Ten broliai didžiavyriai
Palinko ties karstu
Ir mūs sesutė nuometu
pasipuošė baltu.
Suskaudo širdį žemei,
Ji verkė už visus
Ir priglaudė kaip motina
Sustingusius vaikus.
Sustojo kraujas gyslose
Baltų jaunų beržų,
Ir nulenkė galveles jie
Ties mirusių kapu.
Tuomet pakėlė veidą Lietuva.
Atmetusi kasas, Ji nužvelgė
Ryžtingai
Užtemdytas dausas
Ir tarė tvirtą žodį: “Ne”.
Žudikams žemė ši netaps sava,
Kol čia rusens lietuviška dvasia,
Verčiau ji bus niūri, pilka, tuščia.
…Kai žodžiai tie praskriejo tyloje,
Girdėti buvo – šimtų širdžių daina,
Besivejančių ją:
“Tu ne viena.
Mes su tavim, kol tu gyva,
Kai mirsi tu,
Mes būsim vėl prie tavo kojų, čia,
Šalia…”
Čia Mūsų Žemė
Kiek kartų sakėm budeliams
“Čia – mūsų žemė”,
Tačiau žiauri klastingojo ranka
Nusviro ant taikių krūtinių.
Kiek kartų, susiėjus mūs keliamas,
Iš tolo vienas kito vengėm.
Bet, iškerojus blogio medžiui, jo šaka
Nulūžo ant sužydusio gėlyno,
Prispausdama gležnus žiedų vainikus.
O juk ateis tokia diena, kai visas jis nuvirs
Ant kvepiančio gėlyno,
Sutrypdamas švelnius gėlių žiedynus.
Ir vėl netruks ateiti valanda,
Kai jo kamienas taps sudžiūvusia skeveldra –
Nereikalinga, trukdančia, lengva,
Kurią atplėš ir nusineš atūžęs vėjas.
Ir vėl žydės gėlynas.
Tad kam ši pastanga bergždžia išplėšti meilę
Iš žmogaus krūtinės?
Meilė
Aš žinau. O ar tu žinai?
Kad meilė stipresnė už blogį.
Aš tikiu. O ar tu tiki?
Kad žmogaus jėgos – begalinės.
Aš drąsi. Ar tu drąsus?
Atremti priešo smūgį degančia krūtine.
Ar tu gali? Aš galiu.
Ištarti “Ne” – tą tvirtą žodį.
Ar tu myli? Aš – visa širdimi
Kiekvieną ašarą brangios gimtinės.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 21–25
