JIE, TAVO NEPERŠAUNAMAS SKYDAS!
Šiandien 1991-ųjų sausio 15-oji. Pradėjau rašyti. Anksčiau negalėjau… O rašyti reikia tuojau pat. Ir nesvarbu, kad gal rytoj šių žodžių niekas nespausdins. Palauksim mėnesį, metus. Anksčiau ar vėliau, vis tiek kalbėsim tiesą. Vėliau, be abejonės, susiklostys kiti įspūdžiai, atmintis atkurs tragiškus vaizdus. Pirmiausia nuo paties baisiausio.
Prasidėjo sausio 13-osios naktis. Mes vėl čia prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Čia mūsų viltis, čia plaka tautos širdis. Mes čia, nes kitaip elgtis negalime. Artėjant antrai valandai sėdėjau automobilyje, įsijungiau radiją. Ir štai: “Prie Televizijos bokšto artėja tankai”, – praneša diktorė. Sukuosi. Į mašiną įsiprašo dar penki jauni vaikinukai. Ar gyvi jie šiandien? Pralekiam Žvėryną. Kelias į kalną link Karoliniškių jau užtvertas tankų, šarvuočių. Per žalią juostą suku į priešingą eismo kryptį, vedančia žemyn. Pagaliau mes prie bokšto. Įsuku į kiemą. Ne vienas palikęs automobilius gatvėje vėliau rado suplotus metalo gniužulus. Galingi tarybiniai tankai – po vikšrais gailiai sudejavo ir smėlio barstytuvai. Prie bokšto tūkstančiai žmonių. Kur pulti, kur pastoti kelią šarvuotai kariaunai. Juk neis per mus. Įsiveržimo momentais buvau ir prie Krašto apsaugos departamento, ir prie Spaudos rūmų. Ten žmonių buvo nedaug, galvojau, dėl to jie prasiveržė. O čia jau tūkstančiai, tankai nepraeis. Jie praėjo. Traiškydami žmones, mašinas, tvoras, tankai ir šarvuočiai apsupo mus, susitelkusius aplink Televizijos bokštą. Mes keliais žiedais apsupome bokštą. Garsiai aidėjo “Lietuva, Lietuva”. Iš geležinių mašinų pradėjo šokinėti jie. Ne, tai nebuvo žmonės, kareiviai, net ir ne žvėrys. Tai buvo baisios, kažkokiu tai būdu sutvertos, ne šios žemės būtybės. Neįmanoma patikėti, kad juos gimdė moterys, kad jie turi motinas. Aš mačiau iš arti jų veidus, girdėjau baisius riksmus. Jie puolė mus. Pradėjo aidėti šūviai, griaudėjo sprogimai, šaudė tankai. Viskas pradėjo suktis, kaip baisiame sapne. Dūmai, šūvių garsas, aplinkui skraido kažkokios liepsnelės. Tuščiais šaudo, tuščiais, dar pagalvojau, ir kažkodėl nekreipiau dėmesio į tuos žybčiojimus. Atsidūriau prie vieno, kaip dabar žinau, galvažudžio. Mes jį stūmėme, neleidome veržtis. Patempiau už automato. Jis išsisuko ir sukdamasis lanku paleido seriją iš jo. Vėl pamaniau – tuščiais. Juk likau gyvas. Ir tuomet pamačiau kaip aplink mane smunka žmonės. Ant žemės jie jau nejudėjo. Su kažkuo tai puolėme prie arčiausiai gulėjusio. Nešėme. Iš kūno kraujas srūte sruvo. Vaikinas buvo jaunas, vidutinio ūgio. Kai nuslinko marškiniai ir, atrodo, striukė, ant nugaros pamačiau žaizdą. Nešėme per pievelę, o virš galvų švysčiojo prožektorius, skriejo, jau žinojau, tikros kulkos. Ne vieną jos pavijo… Prožektorius švietė, žmogžudžiai gerai matė. Kai jau už išlaužtos tvoros perdavėm bejėgį suglebusį kūną, žvilgterėjau į save. Atrodė būčiau išsimaudęs kraujyje. O prie bokšto vis šaudė, griaudėjo pabūklai, byrėjo langų stiklai.
Ataka, žinoma, pavyko. Kas ir būtų, jei Reichstago šturmuotojai sukluptų Karoliniškių kalvose. Tačiau ne kruvini galvažudžiai šventė pergalę. Ten, prie Televizijos bokšto, nugalėjo Lietuva, tomis tragiškomis minutėmis gimė kita tauta. Žuvusių didvyrių kraujas įsigėrė ne tik į žemę, bet ir į mūsų sielas, kūnus. Mes visi tapome kariais. Mes – tai Lietuva. Lietuva nenugalima. Jos nesutraiškys tankai, nesušaudys raudonųjų komunistų atsiųsti žudikai. Geriausiai tai supranti atsidūręs Nepriklausomybės aikštėje. Čia tikrai visa Lietuva ir tik lietuviai.
Plevėsuoja Lenkijos vėliavos. Iš lenkės rankų paėmiau arbatos puodelį. “Gerkit, sušilkit”, – nuoširdžiai prašo moteris. Lenkai ir lietuviai kartu. Tūkstančiai telpa aikštėje, dabar neabejoju, sutilps ir Lietuvoje.
Kaip ir senais laikais į pagalbą Vytautui, Gediminui atskubėjo ir žemaičiai. Baigiu aplink Aukščiausiosios Tarybos rūmus apeiti ratą ir kitaip kaip žemaitiškai neišgirstu. Vos neatsitrenkiu į Tryškių valstybinio ūkio direktorių Joną Zaleckį:
– Budėsim per naktį. Mūsų iš Telšių beveik tūkstantis. Galėjo ir dešimt kartų daugiau būt, į autobusus netilpo. Prašėme, kad važiuotų vyrai, jaunesni, sveikesni. Kur tau, moterys, senutės su ašaromis maldavo “Paimkit”.
Drebėkit, budeliai! Lietuvos Moterys nebijo jūsų tankų, mirtis nešančių kulkų. Argi jums įveikt tokią tautą? Bejėgiai jūsų ginklai!
Bejėgis jūsų smurtas! Ar matėte prakeiktieji Lietuvos miestus, kaimus, bažnyčias, mūsų žmonių veidus? Ar žinote, kur esate? Tikriausiai ne, jei ligoninėje atsidūręs jūsų žudynių sėbras pirmiausia paklausė: “Kur ša esu?” Žinok, tu Lietuvoje, žemėje, kuri deda ir degs po okupantų kojomis. Pakentėk dar šventa žemele. Dabar tau kentėti lengviau, nes vėl pamatei kokie sūnūs ir dukros tave gina. Jie neleis tavęs niekinti, jie – tavo neperšaunamas skydas! Bejėgis jūsų smurtas. Ne, nerasite Lietuvos žemėje vergų. Vietiniai šakalai ir keli Judai – tai ne lietuvių tauta. Ar matėte, atėjūnai, aštuoniolikmečius, dar beūsius jaunuolius iš Policijos akademijos? Pačią lemtingiausią mūsų Tėvynei valandą nė vienas jų nežengė atgal. Policijos akademijos viršininkas Alvydas Pumputis gerai prisimena sausio 13-osios rytą:
– Sukviečiau vyrus į salę ir pasakiau: davėt priesaiką, bet jei abejojat – galit išeiti. Kas pasilieka po pusvalandžio vėl ateikit. Atėjo visi.
Ir Jūs, Rusijos, sūnūs, tą dieną nusprendėte būti su Lietuva. Akademijoje mokosi vaikinai iš Murmansko, Leningrado, Archangelsko, kitų Rusijos miestų. Nė vienas iš jų nesulaužė priesaikos, duotos Lietuvos Respublikai. Kurio tik jauno uniformuoto Tėvynės gynėjo neklausinėjau, atsakymas buvo vienas: kovosiu iki galo. Mes turime vieną Tėvynę. Jos mes negalime prarasti.
LVNAFondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 32
Lapų Nr. 16–20
