Jau kuris laikas su draugais daugiausia iš aplinkinių namų po du kartus per parą po 4–5 valandas budėjome prie Televizijos bokšto. Įprastai šokdavome, žaisdavome, dainuodavome, kad nebūtų šalta. Pamainą buvome baigę apie 9 valandą šeštadienio vakarą. Žadėjome susitikti 4 valandą ryto.
Puolimo tikėjomės būtent šį rytą. Mat žinojome esant užgrobtus atsarginius siųstuvus Nemenčinėje (kas grobs atsarginius negrobdamas pagrindinių?!), žinojome rytoj atvyksiant TSRS deputatų komisiją, be to, nuojautą stiprino mūsų deputatų kreipimasis.
Apie 1.30 val. pabūklo šūvis tiesiog meste išmetė iš lovos. Pašokęs pro langą prie bokšto išvydau ugnies pliūpsnį. Ausis užtrenkė naujas sprogimas. Drebėjo stiklai. Kuo skubiausiai apsirengęs puoliau lauk. Bėgdamas iš aštunto aukšto laiptais žemyn, mačiau daug pro kitų duris išskubančių žmonių. Vėliau žmona pasakojo, kad pro langą buvo matyti būriai žmonių, skubančių link bokšto.
Prie bokšto atsidūriau gal po 10 minučių nuo pirmųjų šūvių. Peršokęs tvorą, pribėgau prie bokšto, jau apsupto žmonių grandinių. Jų galėjo būti gal penkios. Atsistojau vakarinėj pusėj. Priešais apačioje šaudė pabūklas ir automatai. Pabūklas šaudė tuščiais šoviniais, nes niekur nesigirdėjo sprogimų. Vėliau draugai sakė suskaičiavę 14 šūvių. Dangų raižė prožektorių šviesos. Priešais iš atskubėjusių žmonių susidarė dar viena grandinė. Šonuose manęs buvo vien vyrai, už nugaros buvo ir moterų. Greta vaikinai klausėsi Lietuvos radijo. Neturkus jis nutilo. Lietuviškai šnekant dar sugavo ultratrumposiomis bangomis. Bet ir čia greit užtilo. Tada dar nesuvokiau, kad užgrobtas Televizijos ir radijo komitetas.
Naujus pabūklų šūvius palydėdavome nepasitenkinimo riksmu ir švilpimu. Aplinkui dar kurį laiką vaikščiojo žmonės. Po to už tvoros pasirodė šarvuočių žibintų šviesos. Nepamenu, kada pasirodė tanko prožektorių šviesos iš rytinės bokšto pusės. Nuo tvoros išsigandęs atbėgo vaikas, jį tuoj pat praleidome už nugarų. Tada už tvoros išvydome jau keletą šarvuočių ir tankų. Pietvakarinėje pusėje vienu metu keli jų pasisuko į bokštą ir tiesiog per tvorą pasileido tarsi ant žmonių. Bet neprivažiavę keleto metrų vėl pasisuko ir ėmė supti bokštą. Greta bėgo kareiviai, jie nuolat šaudė į orą. Mes stovėjom susiėmę rankom per alkūnes ir skandavome: “Lie-tu-va”. Niekad nebuvau matęs taip susitelkusių ir pasiryžusių žmonių. Žinojome: net prieš tankus visi kartu esame stiprūs, žinojome: esame nenugalimi. Galvoje nebuvo nė minties apie mirtį arba baimę. Tiesiog žinojome: giname Lietuvą.
Staiga dešinėje palei pat ausį driokstelėjo tanko šūvis, rodos, bokšto pusėn. Pabiro stiklai. Ausų neužtrenkė, nes skandavome: “Lie-tu-va”. Tuoj pamatėm, kad žmonės bėga nuo bokšto, rodos, tik kairėje pusėje. Dar gal keliolika sekundžių stovėjome nepasileisdami, bet tuoj išskydom ir perbėgom per asfalto taką. Tarp kairėje stovėjusios tanketės ir dešinėje buvusio tanko buvo gana nemažas tarpas. Aplink bokštą bėgo kareivis šaudydamas į lubas. Buvo matyti, kaip kulkos skėlė kibirkštis, kaip byrėjo tinkas. Kadangi desantininkų priešais nebuvo, tai, ragindami vienas kitą: “Vyrai, grįžtam, laikomės”, keliolika ar keliasdešimt vėl prišokom prie bokšto ir susikibome rankomis. Visa tai galėjo vykti apie 1 minutę (nuo tada, kai pamatėme atsitraukiančius žmones). Dešinėje, prie pagrindinio įėjimo irgi dar buvo žmonių. Nuolat šaudė automatai. Galvoje neužsifiksavo žmonių riksmai. Tuoj pat ir vėl pasileidom rankom. Į mus palei bokštą iš kairės artėjo tanketė. Keli vyrukai įsirėmė į jos priekį rankom, o ji truktelėjimais gal po kokį 1 metrą juos stūmė tolyn.
Puolimo metu kareiviai kelis kartus iššovė signalines raketas, vieną visai palei žemę Lazdynų pusėn.
Išstūmę nuo bokšto visus žmones, užpuolikai aplinkui vieną prie kito sustatė tankus ir tanketes, palikdami tarpus gal po kokį metrą. Už jų stovėjo desantininkai, kurie netrukus perėjo šiapus tankečių. Mes stovėjome per 4–5 metrus nuo jų. Keli vyrukai pripuolė prie kareivių tarsi muštis, bet kiti atitraukė juos atgal. Tankas ir automatininkai vis dar šaudė. Bokšte dužo langai. Žmonės apšvietinėjo tankų prožektoriais. Kai fiksuotas prožektoriaus spindulys nukrypdavo į dangų, padrioksėdavo šūvis. Žmonės nesitraukė ir nesiskirstė. Bandėme švilpti, skanduoti, kažkas net mėgino dainuoti “Balnosim, broliai, žirgus”. Kai kurie, išgirdę arčiau automato papliūpą, smarkiai pasilenkdavo, kiti jau nebereagavo. Viena moteris isteriškai klykė, kad savo rankom išnešė nuo bokšto žmogų peršauta galva. Kažkoks vaikinukas, stovėdamas ant vienos kojos, pasisakė esą peršautas. Koja buvo visa kruvina. Su vienu vyru bėgte jį nunešėm prie tvoros. Žmonės prieš mus skubiai skyrėsi. Sužeistąjį užkėlėm ant tvoros, kitapus jį pagavo gal dešimtis rankų. Vėl grįžom prie desantininkų. Bandžiau apibėgti aplink bokštą, bet ties pietine puse keli vyrai sustabdė sakydami, kad šią pusę apšaudo. Ir tikrai kiek vėliau pamačiau palei pat žemę į Lazdynų pusę leidžiamas trasuojančias kulkas. Žmona kitą dieną pasakojo mačiusi visai netoli langų lekiančias kulkas.
Netrukus kareiviai ėmė stumti žmones tolyn šaudydami į orą ir po kojomis bei rėkdami: “Nazat, nazat”. Nustūmė už buvusios tvoros, dabar gulinčios ant žemės. Netrukus prie jų privažiavo tanketė ir sustojo už nugarų. Kareivių automatai nuolat buvo nukreipti į mus. Matėme, kaip kairėje tanketė dideliu greičiu važiavo į žmones, po to ėmė sukinėtis arti šlaito, nustumdama juos žemyn.
Bandėme šnekinti kareivius. Kai vienas žmogus priėjo perdėm arti kareivių, vienas jų, matyt, azerbaidžanietis, pertraukė automato spyną ir nusitaikė žmogui į krūtinę. Kiti jį sustabdė.
Žaliaraištis prašė mūsų nesiskirstyti, nes esą bokšte dar likę apsaugos vyrų. Taip pat papasakojo matęs pargriūvantį po tanku vaikiną.
Po kiek laiko kareiviai vėl liepė trauktis. Nustūmė iki laiptų, vedančių į Lazdynus. Už jų sustojo tanketė. Šįsyk jau nešaudė ir nemušė, nors pora moterų ėjo tiesiog prieš juos, kartais net įsiremdamos į juos rankom. Invalidę su ramentais apėjo, nustūmė prieš save.
Sustoję ant laiptų vėl bandėme šnekėtis, aiškinti. Tarp mūsų buvo keletas rusų. Šį sykį kareiviai jau leidosi į kalbas. Tiesa, jautėsi vaduotojais Lietuvos TSR, nepaklususios ir nedėkingos už po karo atstatytas ir pastatytas gamyklas. Sakė, kad dėl mūsų negali eiti miegoti. Girti arba apsvaigę nebuvo. Pasirodė, kad kai kurie kažką ėmė suprasti. Pagaliau atėję du karininkai ar puskarininkiai liepė kariams atsitraukti prie bokšto. Nuvažiavo ir tanketė. Kai pabandėme sekti iš paskos, jiedu atgręžė į mus automatus ir pagrasino šaudysią, jei neatsitrauksim.
Tada nutarėme su draugais važiuoti prie Parlamento rūmų. Buvo apie 4.30 val. Gatvėje sustabdyto automobilio vairuotojas trumpai papasakojo apie Televizijos ir radijo komiteto užpuolimą. Per triukšmą mes negirdėjom, kad ir ten šaudė. Ne betono bokštą gynėme – tėvynę, laisvę, tiesą, gyvenimą.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 31
Lapų Nr. 5–10
