Buvau tą klaikią naktį eilinis tarp eilinių prie Televizijos bokšto. Todėl ir mano žodis bus paprastas, žemiškas.
Mane pakėlė pirmieji nakties šūviai ir kraupus balsas gatvėje: “Vyrai, kelkitės!”
Nedelsiant aš buvau jau gatvėje. Bėgau link bokšto. Skubėjo žmonės, tarytum skruzdės pramintais ir nepramintais takais į skruzdėlyną prieš artėjančią audrą. Ir audra prasidėjo.
Prie centrinio įėjimo jau laukė daug žmonių, tūkstančiai žmonių. Mėginau prisijungti prie žmonių sudaromos gyvos užtvaros, bet išgirdau šauksmą: “Vyrai, kas jaunesni prie bokšto!” Ir bėgom ten negalvodami. Apjuosėm bokštą gyvu žiedu. Man regis, 5–8 eilių žmonių žiedu.
Pasigirdo pirmieji šūviai, tankų pabūklų ir automatų šūviai. Dužo stiklas. Žmonės nejudėjo, laukė (aš stovėjau ties bokštu veidu į Kosmonautų (Laisvės) prospektą). Netrukus pasirodė tankas. Jis suko ratu aplink bokštą. Tankas sustojo maždaug per 3–5 metrus nuo manęs. Ne, jis nestovėjo. Tankas judėjo tai pirmyn, tai atgal, kampais spausdamas žmones, stovinčius prie bokšto. Košmaras. Vienu metu šaudydamas tankas mus spaudė iš priekio, o už nugaros dužo stiklas, girdėjosi automatų serijos. Žmonėms nebuvo kur dėtis. Jie pajudėjo, apeidami tanką arba iš priekio, arba iš užpakalio. Žmonės griuvo, kėlėsi. Išgirdau: “Mergaitė po tanku, daktarą!”, “Daktarą!” Žmonės perdavinėjo vienas kitam šį taip reikalingą šią naktį žodį “Daktarą, daktarą” Aš keikiau save sakydamas: “Negali būti, negali būti”. Atsidūriau prie šlaito. Ten mačiau, kaip žmonės, paprasti eiliniai žmonės (ne, ten jau buvo didvyriai) mėgino sulaikyti riaumojantį dūmais tanką. Po tam tikro laiko gatve praėjo maždaug 100 žmonių grupė. Neturkus išgirdome Jermalavičiaus balsą: “Visa valdžia perėjo į gelbėjimo komiteto rankas, eikite namo…” “Negali būti, negali būti”, – neišėjo man ir toliau ši mintis. Kartu lindo ir kita mintis: “Tokia jėga viską gali sugriauti”. Mėginau vėl priartėti prie bokšto. Ten kur ne kur stoviniavo žmonės. Šiurpus jausmas. Eini per tuščią lauką, karts nuo karto apšviečiamą prožektoriais. O čia pasigirdo šūviai. Taip ir norisi kristi ant žemės. Desantininkai, važiuodami šarvuočiais, greitai išlaisvino aikštę, esančią tarp bokšto ir tvoros. Desantininkai vaikė žmones, važiuodami ant jų. Greitai visą aikštę apjuosė desantininkai su automatais.
Priėjome prie apačioje gatvėje stovinčio policijos automobilio ir ten buvusių pareigūnų paklausėme:
– “Kaip Parlamentas?”
– “Viskas gerai”, – išgirdome.
– “Ačiū Dievui, ačiū Dievui”, – pagalvojau aš.
Nežinau, koks mane jausmas valdė: gal bejėgiškumo, gal neapykantos, gal nenoras prisiminti šios kraupios nakties, ilgai ten nėjau. Tik praėjus savaitei, įkalbėtas šeimos, nuėjau. Neliko to neapykantos jausmo prieš tuos stovinčius kareivius. Mane apgaubė gailesčio jausmas tiems apkvailintiems, bijantiems kareiviams. Skaudu buvo matyti kaip nepasitikėjimu žėrėjo kareivio akys, kai žmonės kabindavo gyvas gėles ant tvoros. Bijo jie net pakeltos rankos su gėle, skirta žuvusiems šią kraupią sausio naktį.
1991 m. sausio 27 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 31
Lapų Nr. 1–4
