Kruvinasis sekmadienis
1991 m. sausio 12 d. 9.00 val. išvykome iš Druskininkų į Vilnių keturiais autobusais ir jau apie 12.00 val. buvome prie Televizijos bokšto. Ten buvo labai daug žmonių iš įvairių rajonų. Jie dainavo liaudies dainas, šoko, kiti ant kalno klausėsi radijo pranešimų iš Aukščiausiosios Tarybos, žinių. Vilniaus gyventojai atvykusius vaišino karšta kava, arbata, sumuštiniais, kažkas atnešė pilną puodą bulvių su dešrelėmis.
Mes įsikūrėme viršuje prie pat bokšto. Po 24.00 val. du mūsų autobusai su žmonėmis išvyko į Druskininkus, o du liko. Apie 0.30 val. aš su moteriške iš Kauno klausėmės radijo pranešimų prie bokšto. Kai pradėjo lyti atsistojome po bokšto stogu ir stebėjome studentų šokius. 1.30 val. atbėgę iš kalno apačios vyrukai pasakė, kad atvažiuoja tankai, reikia daryti gyvą grandinę. Apjuosėme gal 12 eilių aplink bokštą, tankai ir desantininkai įsiveržė iš dešinės pusės. Mes skandavome “Lietuva bus laisva!” Driokstelėjo sprogimas, pasigirdo automatų tratėjimas, bokšte užgeso šviesa. Tankai zujo ratu ir spaudė mus artyn bokšto. Tankų prožektoriai lakstė visus akindami, skrido raudonai švytinčios trasuojančios kulkos, prasidėjo kažkoks košmaras. Sužvėrėję desantininkai daužė automatais žmones, šaudė į beginklius, vėl sprogimai. Man pradėjo spengti ausyse. Aš ir dar kažkokia moteris pradėjom balsu melstis, verkiau. Šalia manęs nugriuvo vyriškis ir aš pamačiau, nes kaip tik tuo metu prožektoriaus šviesa buvo mūsų pusėje, kad visas jo veidas kruvinas. Pradėjau klykti, kad žvėrys, fašistai šaudo kovinėmis, tikromis kulkomis. Po to nepamenu, kas mane iš abiejų pusių patvėrę nutempė nuo bokšto į kalno apačią, davė kažkokią tabletę, nes aš isteriškai verkiau ir visa drebėjau. Kai aprimau (aš buvau netoli tilto) prie manęs priėjo kažkokios šalies korespondentas ir paklausė ar aš kalbu angliškai, atsakiau, kad ne, tada jis kreipėsi į mane rusiškai, ar aš negalėčiau trumpai atpasakoti, kas įvyko. Aš verkdama jam pasakiau, kad tai siaubas, jūs nematėte tų desantininkų veidų, jie robotai, jų veido išraiška siaubinga, akys stiklinės, nieko nematančios, matyt prigirdyti kokių narkotikų, kad Gorbačiovas lietuviškas Pinočetas, o Jazovas antras lietuviškas Hitleris. Man bekalbant ant tilto sustojo rudos spalvos “pazikas” ir iš jo išlipo desantininkų apsupta Burokevičiaus svita, žmonės pradėjo skanduoti “žvėrys, fašistai, išdavikai!” O vienas apsivilkės puskailiniais, galifė kelnėmis, avintis auliniais batais pareiškė – “my litovcy”. Visi šaukėm “išdavikai!” Po to nuėjau į autobusą. Dar ant kalno ilgai šaudė. Mes išvykome iš Vilniaus apie 5.30 val., ten dar šaudė. Mes prakeikėme tas motinas, kurios pagimdė tokius žvėris, juos pačius ir jų palikuonis. Visų neiššaudys, jų tik saujelė, o mūsų daug. Atpildo valanda ateis ir mes visus budelius teisime, visus prisidėjusius prie šios kruvinos akcijos. Lietuva bus laisva!
1991 m. sausio 13 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 28–30
