Tai, ką patyriau tą kruvinojo sekmadienio naktį…
Vėlų penktadienio vakarą grįžome iš tėviškės, Ramygalos, kur kalnelyje palaidojome amžiams miegui užmigusį savo brolį Petrą Grikėną.
Po keliolikos nemigo naktų pakirdau su rūpesčiu, kad būtina budėti prie Televizijos bokšto, nes jau žinojau, kad ten trūksta žmonių, kad ruošiasi jį užimti ir mūsų visų Lietuvos gyventojų dabartinė ir svarbiausia pareiga būti ten, kur labiausiai esi reikalingas. Žinojau, kad žmonės ten per naktį budėjo, o oras nebuvo malonus. Suruošiau lauknešėlį: termosą arbatos, sumuštinių. Žmonių buvo daug, suradau ir išalkusių, ir ištroškusių karšto gėrimo, nors tokių vaišintojų, kaip aš, netrūko. Gera buvo, kad jie sušilo, o man širdyje prašviesėjo. Kai mano vaišės baigėsi, minioje pamačiau savo giminaitį Marijoną Dailydėną, kuris sakėsi atvykęs budėti per naktį, o šeimą savo palikęs Kaune, nes ir ten neramios naktys. Minioje buvo daug pažįstamų. Karoliniškės tarsi didelis kaimas Vilniuje. Kai gyveni tame miesto kaime apie 17 metų, tai pažįstamų visada sutiksi. Juo labiau, kad už keliolikos žingsnių 41-oji vid. mokykla, kurioje aš dirbu lygiai tiek metų, kiek ir tai mokyklai. Tiek mokinių išėjo iš mokyklos, o dvigubai daugiau jų tėvelius pažinojau. Ir tiek daug jų ten buvo, juk visi gyvena čia pat, greta.
Loreta Asanavičiūtė mano dukters Gelminės klasės draugė, jos mokėsi kartu pirmoje ir antroje klasėje. Dukra pasakojo, kad ji išsiskyrė iš kitų klasės draugių: buvo nedrąsi, trapi, kukliai apsirengusi. Dažnai nuo įsišėlusių bendraklasių slėpdavosi kur nors koridoriaus kamputyje, buvo lyg atstumtoji. Taip su širdgėla prisimena ją mano dukra. Šimulionis irgi mūsų buvo mokinys ir Kavoliukas dviejų dabartinių mokinių tėvelis…
Tačiau dienos šviesa nieko blogo nežadėjo: žmonės būriavosi, žiūrėjo per “Šilelį” laidą, televizorius buvo pastatytas ant lengvosios mašinos.
Savo giminaitį kaunietį pasikviečiau pietų į namus, nes prieš akis dar visa diena ir naktis budėjimo. Aš pati negalėjau budėti per naktį, nes esu silpnos sveikatos (antros grupės invalidė, onkologinė ligonė), tačiau dariau tai, ką galėjau pagal savo jėgas. Nuvykome mudu su giminaičiu ir prie AT, tačiau ten žmonių galybė buvo. Mudu pasitarėm, kad prie Televizijos bokšto labiau reikalingi žmonės. Jį palydėjau iki troleibuso stotelės, o aš užėjau pas dukrą, kad galėčiau padėti išmaudyti josios dukrelę ir apie 21.30 val. vėl atvažiavau prie Televizijos bokšto. Mano sūnus, studentas Tomas Vėlyvis, turėjo pagal sudarytą grafiką budėti nuo 24.00 val. iki 6.00 val. prie Radijo komiteto. Jis ten ir buvo, o vėliau, kaip paaiškėjo, su savo draugu atvyko prie Televizijos bokšto, kai ten jau vyko žmonių žudynės. Tą aš sužinojau tik 4.00 val. ryto, kai jis grįžo į namus.
Prie Televizijos bokšto tuo metu buvo daug žmonių ir vis dar ėjo ir ėjo nauji būreliai. Sutikau mokytojas O.Bartašiūnienę, V.Maksimavičienę ir savo seserį tos pačios mokyklos mokytoją Z.Kėrienę, jos vyrą Kęstutį ir jų sūnų Žilviną. Su seserimi ir jos vyru bendravome, su dideliu susižavėjimu klausėmės neįprasto dueto. Labai gražus jaunas tėvas kartu su 8–9 metų dukrele dainavo pačias gražiausias mūsų liaudies dainas, kurios Atgimimo metu tokios populiarios tapo. Vedė mažoji dukra, o tėvas pritarė. Ir mano sesė neiškentė nepasakiusi: “Ji puikiai dainuoja”. Atsiprašydama savo ką tik palaidoto brolio, tos dainos skambėjo kaip malda. Malda už tėvynę. Tokias dainas tinka ir gedului esant dainuoti. Dainavome visi tyliai, bet giliai giliai iš širdies, jaudinančiai. O kai skambiai vyriški balsai užtraukė dainą J.Marcinkevičiaus žodžiais apie Tėvynę, nenusakomas jausmas apėmė. Toks, kokį giliai tikintis žmogus pajunta bažnyčioj per pakylėjimą. Ir dar kažkoks kitoks, kuris tarsi sujungė visus ten esančius artumo šiluma, sielos bendryste. Tą jausmą, giliai išgyventą, iki šiolei jaučiu. Tai buvo įžanga į laiką, kai buvo nuojauta į kažką artėjančio, tai buvo tautos mūsų dvasia. Tautos, iškankintos genocido, pažeminimo, bet turinčios didelę didelę viltį, mūsų siekius,mūsų laisvės troškimo, neapsakoma dvasinė išraiška.. Ir ta nenusakoma dvasinė būsena, tikiu, ir sujungė mūsų brolius ir seses tyliam ir mirtinam pasipriešinimui. Tik esant tokiai dvasinei būklei žmonės susikibę rankomis bandė sulaikyti viską traiškančius tankus… Kitaip būti negalėjo. Atsitiko kažkas mistiško ir kažkas labai realaus. Gėrio ir blogio kova paprasta akimi nematoma. Mano sesė pasakojo, kaip ji, priglaudusi prie krūtinės šventąjį paveikslėlį, ėjo nuo vieno šaudančio kareivio prie kito ir kokiais žodžiais bemokėdama gražiausiai prašė, kad nešaudytų, nežudytų mūsų vaikų, tai mūsų mokiniai, tai mūsų mokinių sūnūs. Įvairiai reagavo įsakymą vykdantys kareiviai. Vieni sakė netikintys jokiais dievais, kiti akis nudelbė, o kiti pažadėjo nešaudyti…
Nuo bokšto grįžau į namus 1.00 val., dar pakely sutikau mūsų mokyklos moksleivį, paraginau pabudėti… Nespėjau net į lovą atsigulti, kai išgirdau tankų žlegesį – ilgą ilgą. Netikėjau, kad jie važiuos ant žmonių, kad šaudys. Netikėjau, kol nepasigirdo galingi smūgiai ir nesiliaujančių kulkų zvimbesys. Dieve, pirmoji mintis, kad ten artimieji: sūnus, sesuo, jos sūnus. Atskubėjęs vyriškis į Žaibo, Žvaigždžių gatves, tarsi šauklys iš mūsų prabočių šalies skelbė: “Vyrai, kelkitės, skubėkite, kas galite, prie bokšto, skubėkite!” Ir mačiau, girdėjau, kaip pokši veriamos lauko durys visų namų ir būreliais bėga žmonės ne nuo bokšto, bet į bokšto pusę. Vis daugiau ir daugiau. Paskambino į duris kaimynų sūnūs: mokytojas Gintaras ir studentas Romas. Jie ieškojo mano sūnaus, manydami jį esant namuose, o jis jau buvo ten. Išbėgo broliai ir ilgai negrįžo. Negrįžo ir mano sūnus. Skambinu sesers vyrui (jis prastai jautėsi ir grįžo namo anksčiau). Susirūpinęs, kad sūnus buvo parėjęs, o žmonos vis nėra. Nėra ir mano sūnaus. Bėgčiau, bet kaip, kai visiškai negali pajudėti, sukaustė rankas ir kojas, nėra jėgų, o tik didelis didelis rūpestis. Grįžo kaimynų dukra, kuri buvo prie bokšto su draugu, su kuriuo vėliau pasimetė. Susispietėm motinos iš siaubo, nes jau žinojome, kad mūsų vaikus žudo.
Mūsų vaikai sugrįžo. O kiti? Begalinis sielvartas dėl mūsų žuvusiųjų, sužeistųjų. Tokia mūsų laisvės kaina. Baisi, didžiulė.
Rašau šias pastabas iš onkologinės ligoninės. Dvejus metus ir keturis mėnesius ramiai snaudusi mano liga vėl atsinaujino, staiga.
1991 m. sausio 28 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 15–20
