Aprašysiu baisų įvykį, kurį aš kartu su giminėmis iš Kauno mačiau prie Televizijos bokšto.
Dar namuose išgirdome buvusia Žiugždos gatve važiuojančius tankus. Greit sėdome į mašiną ir išvažiavome bokšto link. Vyras ir sūnus išbėgo pėsčiomis. Sustoję Kosmonautų prospekte pamatėme, kad iš kiemų bėga daug žmonių. Apačioje, kur centrinis įėjimas, buvo didelė minia žmonių. Mes irgi atsistojom ir visi kartu skandavom “Lietuva! Lietuva!” Iš Kosmonautų prospekto įsuko grupė tankų. Pirmasis sustojo prieš minią. Pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais ir leisti baltus, tirštus dūmus. Žmonės užsidengė nosis šalikais, bet vyrai nuramino, kad tai tik dūminė užtvara. Mes penkiese užbėgome į kalną, kad mažiau prisikvėpuotume tos smarvės. Pamačiau, kad aplink bokštą sustoję daug žmonių. Staiga kažkas pradėjo šaukti, kad iš kitos pusės važiuoja tankai. Nubėgome į Sudervės gatvę. Nemažas būrys sustojome, matydami iš priekio važiuojantį tanką. Už mūsų stovėjo skersai gatvės smėlio barstytuvas. Prieky stovėję paradėjo šaukti, kad tankas nestoja. Tankas važiavo dideliu greičiu. Nedidelis būrys žmonių užbėgome ant kalniuko, o kiti nubėgo į kitą pusę. Mes atsidūrėme būrelio priekyje. Tuo metu tankas jau buvo netoli sunkvežimio. Du vyrai pasiliko gatvėje ir tiesiog užšoko ant tanko. Tankas visai nestabdydamas pervažiavo per barstytuvą. Iš jo kabinos liko metalo laužo krūva. Vyras su šviesiai ruda striuke buvo sutrintas tarp barstytuvo kabinos ir tanko vikšrų. Moterys pradėjo klykti iš siaubo. Nežinau, gal antrajam vyrui pavyko išsigelbėti. O gal jis liko gulėti po apverstu barstytuvo kėbulu ir išsipylusiu smėliu. Po to dar du tankai dideliu greičiu pervažiavo per tą sunkvežimį. Pasismaginimui tankai sutraiškė “Žigulius”, stovėjusius netoli barstytuvo. Iš po kabinos, virtusios metalo laužu, matėsi šviesiai rudos striukės kraštas…
Ir staiga į kalniuką, tiesiai į mūsų būrį, pradėjo važiuoti tankas. Jis atvažiavo iš priešingos pusės. Užvažiavęs truputį ant kalniuko sustojo. Pradėjo sukiotis burgzdamas, gąsdindamas žmones, kad važiuos į vieną ar kitą pusę. Visi išsisklaidėme, pasimečiau su giminėmis. Dabar tikrai pradėjome bijoti. Visi supratome, kad jeigu tankas važiuos į kalną, o žmogus paslydęs suklups, tankas nesustos. Bėgiodama, laimei, susidūriau su draugais. Radę patogų momentą nubėgome nuo kalniuko į kitą gatvės pusę. Ir vėl, laimei, sutikau vyrą ir sūnų. Draugo žmona pasijuto blogai, todėl jis ją greitai nuvedė namo. Atsisukau, o tankas jau buvo viršuje prie bokšto. Greitai ten atvažiavo sunkvežimiai su desantininkais. Pasigirdo šūviai iš automatų, blykčiojo šviesos. Nubėgome ieškoti giminių mašinos. Visą tą laiką tratėjo automatai, lydimi tankų driokstelėjimų.
Jeigu tame tanke sėdėtų žmogus, o ne sovietų armijos karininkas, jis būtų sustojęs prieš minią. Juk kai kurie tankai sustojo. Arba bent jau išvaikęs minią, turėjo sustoti prieš sunkvežimį, išlysti iš liuko ir apsidairyti. Įsitikinti, kad tarp tanko ir sunkvežimio nėra žmonių. Deja, deja… Šitie tankai ėjo kaip į didžiausią mūšį, traiškė žmones, bijodami išlysti. Ko jie bijojo? Mūsų pirštinių, pakeltų rankų, žodžių “Laisvė”, Lietuva”. Įvyko “mūšis”, kurio aukos buvo tik iš vienos pusės.
Labai liūdna, kad tas vyras, o gal ir du, liks tarp dingusių be žinios. Tuo metu niekas neturėjo priemonių, kad pakeltų suknežintą kabiną ir kėbulą. O vėliau teritoriją tvarkė kariškiai. Aš vis dar negaliu ten nuvažiuoti, padėti gėlių ar žvakutę. Visas tas dienas akyse stovi tanko vikšrai, kabina ir spaudžiamas vyras. Tiesa, mūsų giminės laimingai parvažiavo namo, tačiau po to dviem iš jų buvo širdies priepuoliai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 13–14
