Šiek tiek po 24.00 val. grįžome nuo Aukščiausiosios Tarybos. Planavome su draugais susitikti prie AT 4.00 val. ryto. Apie 1.30 val. radijo diktorius pranešė, kad link Televizijos bokšto rieda tankai. Skubiai savo mašina išvykome. Važiuojant Justiniškių gatve specialiai atkreipėme dėmesį į Spaudos rūmus – ten stovinčių tankečių jau nesimatė. Sankryžoje su Kosmonautų prospektu mus sustabdė trijų asmenų šeima, taip pat skubanti ginti bokšto. Važiavo gana daug mašinų. Artėjant prie bokšto matėme link bokšto skubančius pėsčiuosius. Iš Žvaigždžių gatvės pasukus link bokšto ant viaduko stovėjo tankai ir tanketės. Pakelės pristatytos lengvųjų mašinų, todėl arčiau privažiuoti buvo neįmanoma. Mašiną palikome ant viaduko, neprivažiavę paskutiniojo tanko. Išlipę matėme, kad už šio tanko stovėjo dvi tanketės, toliau sunkusis tankas. Tiesiai šlaitu (kur dabar kryžius) pakilome. Kažkoks nelabai protingas jaunuolis ar provokatorius kabinosi ant tanko vamzdžio, “kovojo”. Tanko vamzdis su juo galynėjosi vis pakeliui knežindamas šalikelėje stovinčiam “Žiguliui” stogą. Ant šlaito didžiulis žmonių būrys stebėjo tą “kovą”. Kažkuris vyras sušuko, kad tai specialiai daroma, kad atitrauktų dalį žmonių nuo bokšto saugojimo. Keli vyrai provokatorių už parankių atitraukė ir laikė besistengiantį išsiveržti. Nubėgome link bokšto. Niekaip nepavyko iš karto rasti, atrodo, gerai žinomą skylę tvoroje. Dalis vyrų įveikinėjo tvorą perlipdami. Sustojome bokšto šiaurinėje dalyje po pačia kaukiančia sirena, nes čia mažiausiai buvo žmonių. Apačioje iššovė tankas. Per miškelį riedėjo tanketės. Tuo metu, ar kiek anksčiau, sirena nutilo. Viena iš tankečių, pasisukusi stačiu kampu, praktiškai lygiai prieš mus, pradėjo riedėti link bokšto. Nors nesimatė, tapo aišku, kad tvora sulaužyta. Paskui šią tanketę pasuko ir kitos. Pareikalavau, kad moterys atsistotų už mūsų. Kaimyno ir mano žmona kategoriškai atsisakė. (Kaip po visko nusprendėme, tas mus – vyrus ir išgelbėjo. Tur būt, užgrobimo grupei nebuvo leista šaudyti moteris, o pataikyti į vyriškį, stovintį suspaustą tarp dviejų moterų, jų nesužeidžiant, tokiomis sąlygomis sudėtingiau). Kas bus tas, savo vyrų rankų jos nepaleisiančios. Iš dešinės mane laikė minėtoji kaimynė, aš laikiau savo žmoną. Kairiau už žmonos eilėje buvo keli vyriškiai. Už mūsų buvo dar viena susikibusių žmonių eilė, atrodo, daugiausia moterys. Tanketės mus supo iš kairės į dešinę. Viena iš jų sustojo tiesiai prieš mus. Tankečių prožektoriai blaškėsi aplinkui. Žmonės skandavo “Lietuva!”, “Lietuva!” Tankas periodiškai iššaudavo – šviesos pliūpsnis ir šūvis. Iš tanketės, stovinčios tiesiai prieš mus, iššoko desantininkai. Vienas iš jų puolė link mūsų. Jis kažko susimėtė (gal sutrikdė, kad gyvoje grandinėje buvo moterys). Puolė į dešinę, po to į kairę. Toliau nėrė į kairę nuo mūsų. Už nugaros sprogo paketas, pažiro stiklai. Iš kairės desantininkai prasibrovė prie bokšto. Gerai matomas desantininkas iš automato trumpomis serijomis 45 laipsnių kampu šaudė į žemę. Skandavimas “Lietuva!” nutrūko. Žmona suriko, kad nušaus. Aš surikau, kad be panikos, jis šaudo tuščiais. Pradėjau skanduoti “fašistai!”, kiti iš karto pasigavo. Mano žmonos nuomone, man pradėjus rėkti “fašistai”, ant tanketės, stovinčios per kelis žingsnius nuo mūsų, esantis desantininkas turėjo šauti į mane, bet to neįvyko. Tuo metu ar tai nuo tanko šūvio, ar tai nuo sprogusio paketo prašvito. Ten kur desantininkas šaudė, ant žemės gulėjo keturi ar penki žmonės. Vienas iš jų buvo užvirtęs ant kito. Galime garantuoti, kad jų paskutiniai žodžiai buvo “Lietuva!” Apėmė siaubas. Turbūt ne mus vienus, nes nepajutome, kaip buvome atstumti bokšto pasieniu apie dešimt metrų. Gal žmones stūmė tanketė. Puolėme bėgti. Po aikštę blaškėsi motina, apglėbusi galvą kokių dešimties metų berniukui. Būrys vyrų nunešė sužeistąjį. Bėgo kiti žmonės. Kažkas suklupo, keli suklupo ant jų. Stebino žmonių solidarumas padedant vienas kitam. Pribėgus prie pagrindinio būrio žmonių, šie šaukė, kad kur mes bėgam, laikykimės. Pribėgę prie šlaito krašto sustojome. Bokštas buvo apsuptas tanketėmis, jos šaudė, sproginėjo paketai. Pradėjo grįžti sveikesnis protas. Pirma mintis buvo grįžti pas sužeistus kaimynus – juos gelbėti. Realiai tai nebuvo įmanoma – per daug toli ir sudėtinga. Pasiguodę, kad matėme nešamus sužeistus – gal tai tie patys mūsų kaimynai. Kita mintis – čia jau nieko nebegalėsime padaryti. Reikia skubėti saugoti Aukščiausiąją Tarybą. Nusileidome nuo šlaito. Tankai ir tanketės tebestovėjo. Šalikelėje stovėjusios lengvosios mašinos ir mikroautobusas “Latvija” buvo išdaužytais langais. Nusprendėme, kad tai dėl to, nes tankas vamzdžiu daužė per stogą – stogai sulankstyti. Vyrų būrelis guldė į mašiną sužeistąjį. Sėdome į mašiną. Ji stovėjo kiek toliau ir nebuvo nukentėjusi. Norėjusios vykti prie AT dvi moterys sėdo kartu. Pakeliui sustabdė vyriškis, vykstantis taip pat prie AT.
Nuomonė:
1. Užėmimo grupei specialiai buvo sakyta šaudyti beginklius žmones, konkrečiai – vyrus. Ta bokšto vieta, kur stovėjome, buvo pati silpniausia. Treniruotiems užėmimo grupės nariams vien rankų pagalba mus išstumdyti nebūtų sudarę jokių problemų – keli vidutinio amžiaus vyrai bei moterys. Kad jie tai matė nekelia abejonių, nes dar iš tankečių mes visi buvome apšviečiami prožektoriais. Kaip anksčiau pažymėjome – kareivis iššoko tiesiai ties mumis, bet ieškojo kur grandinę sudarė vieni vyrai.
2. Užėmimo grupei nebuvo leista šaudyti moteris.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 30
Lapų Nr. 6–7
