1991 m. sausio 12 d. visą dieną iki 23.00 val. – pagal grafiką grupė Alytaus medikų budėjome prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos. Visą dieną dainavome dainas arba kalbėjome maldas. Laikėme iškėlę vėliavas ir turėjome plakatą “Lietuva bus laisva”. Budint praėjo į rūmus deputatas Šved. Žmonės išreiškė nepritarimo šūkius jam. Po kokių 2 val. deputatas Šved tylomis, mažai kieno pastebėtas išėjo iš rūmų. Tai matė mūsų vienas gydytojas (V.M.). Šį kartą Šved liko be žmonių dėmesio.
Stovėdami prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų susitikome ir kalbėjomės su deputatais Kolesnikova, Gudaičiu ir kitais. Vyko diskusijos su jais, iš žmonių pusės ryžtingas spaudimas Lietuvos Neprisiklausomybės labui. Laukėme žinių iš Maskvos, koks bus ten sprendimas. Kai buvo numatyta sudaryti komisiją padėčiai Lietuvoje tirti, mes buvome tikri, kad svarbūs Lietuvos objektai nebus užpulti artimiausiu laiku, ir, pasibaigus mūsų budėjimo laikui, išvykome. Namie buvom apie 1.00 val. nakties. Buvo tarp 1.00–1.30 val., labai tiksliai negaliu pasakyti, kai buvo pranešta, kad tankai, kareiviai artėja prie Televizijos bokšto, supa bokštą, pradėjo šaudyti. Iš pradžių pasigirdo raminimas, kad šaudoma tuščiais šoviniais, tačiau greitai žurnalistė E.Bučelytė pranešė, kad kareiviai šaudo į žmones, kad mato žuvusių, po to, kad tankai traiško žmones, po to, kad girdėti šūviai bokšto apačioje, kamera užfiksavo kareivių slinkimą patalpų koridoriais. Tai atrodė šiurpiai. Mums atrodė, kad žūstam mes – visa Lietuva. Nes šūviai į taikius žmones, mėginančius savo kūnu gelbėti Tėvynei Lietuvai svarbius objektus, buvo šūviai į visų mūsų širdis. Čia buvo sušaudytas mūsų pasitikėjimas pertvarka, Gorbačiovu.
Paskutinius E.Bučelytės žodžius girdėjau per 6 kanalą, nors vaizdo jau nebuvo, ji pranešinėjo sakydama: “Nežinau, ar Jūs mane matot… Manau”.
Po to, kol pranešiau giminėms, paskambinau į Voronežą, į Leningradą – prašydama pagalbos Lietuvai. Tikiu, kad tai darė daugelis. Tuo laiku ėmė Alytuje kaukti sirenos, daugelyje langų švietė šviesos, važinėjo nemažai lengvųjų mašinų. Žmonės buvo pakviesti prie telegrafo, savivaldybės.
Po to, kai pasigirdo ir pamatėme Kauno televiziją, jų skubią informaciją visam pasauliui, tą SOS į eterį, pasidarė vėl tvirčiau. Pasijutome, kad mes visi kartu buvome ir būsime.
Žurnalistai, kino operatoriai, televizijos darbuotojai dirbo didvyriškai ir jų to vakaro darbo rezultatai neįkainojami.
Dėl A.Nevzorovo filmo: aš jame įžiūrėjau satyrą, demaskavimą, desantininkų diskreditavimą. Jis sako, kad desantininkai neša taiką, ramybę, o tuo pačiu metu ilgai rodo jų ginklų baisumą, išdavystės šlykštumą. Tikiuosi, kad Nevzorovas dar save parodys ir užfiksuos įdomios medžiagos. Gal būt aš klystu…
P.S. Grįždami link Alytaus užsukome pažiūrėti prie Radijo ir televizijos komiteto – gal ten mažai žmonių, gal ten mūsų reikia. Ten buvo labai daug žmonių, transporto. Bet buvo labai tylu. Žmonės ramiai vaikštinėjo, ar stovėjo, net, atrodė, šiek tiek nuobodžiavo. Buvo panašu, kad bus rami naktis.
Ryte vykstant į Vilnių, tuoj nusileidus nuo kalno važiavo tankų kolona. Kur jie vyko nežinau. Mes juos pralenkėm ir nuvažiavom prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 56–58
