SUŠAUDYTI, BET NENUGALĖTI
SMURTAS UŽGRIUVO NAKTĮ. Atsėlinęs iš Rytų, jis atgrasiai slinko per sutemą rytiniu kalno pakraščiu; vakarinėje pusėje prie Kosmonautų prospekto tankams kelią pastojo simbolinės užtvaros. Tą naktį naujieji Vilniaus rajonai pirmąkart krūptelėjo nuo pabūklų trenksmo. Nuaidėjo įspėjamieji šūviai Laisvei. Į tūkstančius butų įsiveržė baimė, realaus teroro nuojauta.
Rytiniu pakraščiu slinkę tankai išvertė metalinę tvorą, ir žlegantis metalas puolė atakon. Tankai, priartėję prie gyvojo žiedo, tiesioginiu taikymu driokstelėjo į beginklius žmones, kurių lūpos vieningai skandavo „Lie-tu-va! Lais-vė!“ Jiems, iš tamsos atslinkusiems mankurtams, kareivinėse dieną naktį buvo kalama į makaulę, kad šie žodžiai – baisiai pavojingas ginklas. Sukaleno kulkosvaidžiai, automatai, sprogo granatos su ašarinėmis dujomis, viršum beginklių žmonių galvų pakilo automatų buožės, ir žmonės išvydo stiklines desantininkų akis. Mankurtai mušė moteris ir merginas, vyrus ir jaunuolius. Pralaužę gyvą žmonių žiedą, šoko daužyti langus. Viską savo kelyje daužyti ir šaudyti, šaudyti ir naikinti. Merginos, susikibusios po dvi, tris, suglaudusios galvas, suko keistą apsvaigusių bitučių šokį, o aplink bokštą rikiavosi tankai, užimtą kovos poziciją raportuodavo šūvių kanonada, kuri akimirkai nublokšdavo į nepatirtą nesvarumo būseną. Dūžta stiklai, kalena automatai, pasigirsta moteriškas balsas: „gydytoją!” Minios lūpose užgimęs naujas žodis „Fa-šis-tai!” pergali šūvius, tankų ūžesį. Šiame nedideliame gyvų širdžių rate tiek įvairiaplanio veiksmo, triukšmo, parako dūmų, tiek gyvenimo ir mirties akistatų.
SMURTAS KYLA Į BOKŠTĄ. Ten, kur jauni beginkliai vaikinai. Ten, kur aukštai dar pulsuoja lietuviško žodžio signalai. Pasaulis klausosi širdį gniaužiančių Lietuvos radijo kreipinių. Mes dar nežinome, kad kažkas baisaus vyksta prie Komiteto pastato; toj pusėj žaibuoja dangus, ataidi šūviai. Pakilę aukštyn mankurtai išniekina grakščiai plevenusią Lietuvos vėliavą ir iškelia sunkų, atgrasiai kruviną audeklą, trenkiantį TSKP platformos reakcinės ideologijos pelėsiais.
SMURTAS SĖDA Į TANKUS IR MEDŽIOJA ŽMONES, trempia šventą Lietuvos aukštumą. Aukštumą, ant kurios jau krito pirmosios aukos. Šarvuota jėga ir mirties kulkos nuvarė žmones nuo kalno. Tenai didingai, nugalėtojo pozoje išsižergė ginkluoti mankurtai. Jie vykdė beprasmybės užduotį: Vilniaus padangėje užgeso tiesos žodžio šviesa. Bet šįkart pasaulis buvo solidarus su mumis, ir įsižiebė tūkstančiai naujų tiesos žiburėlių. Bebaimiai žurnalistai, paskelbę pasauliui operatyvią ir objektyvią informaciją, turi būti įrašyti į mūsų istoriją, nes antraip mes būtume paskandinti Centrinės televizijos ir TASS’o melo tulžyje. “Vremia” ir TASS’as bei jų korespondentai privalės sėsti į teisiamųjų suolą greta…
SMURTAS TAMPA BEJĖGIS, kai į jį atsigręžia tiesos žodžiai. Kaip prieš juos kariauti, mankurtams nesuvokti. Į Baltijos kraštus jie atsidangino su afganistanietiškojo žiaurumo instrukcijomis, persunktomis josifinio, leonidinio laikmečio savivalės nostalgija. Mankurtai geba pataikyti į beginklio žmogaus gyvą širdį, bei jiems nesurasti taikiny demokratijos širdies: nušausi vieną – pradės plakti tūkstančiai, milijonai.
Jau pertvarkos pradžioje aiškiaregiai šaipūnai išpranašavo, kad paskutinioji komunistų perestroikos fazė – perestrelka.
Po žiaurių skerdynių Marsas pradėjo tolti nuo Žemės.
KUR SMURTAS TRYPĖ LAISVĘ, TEN IŠKILS ATMINTIES PAMINKLAS.
Bevarde Vilniaus aukštuma, tapai iškiliausia pasaulio aukštuma. Laisvės siekių aukštuma. Tauta suteiks tau taurų vardą. Vardą, kuris ateičiai primintų:
1991-ųjų sausio tryliktosios naktį šaudė mus,
kad nesiklausytume Laisvės žodžio varpo,
kad nesiveržtume iš blogio imperijos glamonių;
mušė mus,
kad mes vaitotume ir atgailautume,
kad melstumės okupacinio melo stabui;
traiškė tankų vikšrai,
kad taptume bailiais, kolaborantais.
Jie, raudonieji mankurtai, vidurnaktį sušaudė Respublikos jaunystės šypseną.
Amžina šlovė kritusiems!
Išėjote jauni, kad liktumėte amžiams jauni!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 52–55
