Per amžius dainavo lietuviai
Sustoję ant Vilniaus kalvų…
Šiais gražiais dainos žodžiais apie pusiaunaktį (iš 1991 m. sausio 12 į 13) baigė koncertą “Armonikos” ansamblis. Atsisveikino, sakydami susirinkusiems ir kartu su jais dainavusiems žmonėms: “Dar atvažiuosim pas Jus paryčiui…” Dėkojame… Lauksime… Deja, likimas buvo žiaurus. Po pusantros valandos atsitiko tai, ko ir šiandien, ir po metų, dešimtmečių nebus įmanoma pasiaiškinti. Už ką? Kuo dar mes jiems nusikaltom, kad šitaip žvėriškai su mumis buvo pasielgta?
… Šeštadienį diena buvo niūri, lynojo. Su vyru beveik visą dieną su nedidelėm pertraukom budėjom prie Televizijos bokšto. Iš ryto žmonių buvo kiek mažiau, tačiau jau iki pietų prisirinko gana daug. Dauguma liko ir vakarui. Vaikštinėjo, atskiri būreliai dainavo, jaunimas šoko, kai kas pro langą žiūrėjo bokšto vestibiulyje pastatytus televizorius. Ant grindų ištiesta pora priešgaisrinių vandens žarnų lemiamam mūšiui su ginkluota iki dantų armija. Apie pirmą valandą išėjom pas draugus (gyvenančius šalia bokšto) truputį sušilti, išgerti kavos. Nespėjom nė susėsti, kai šeimininkė iš virtuvės susijaudinusi pasakė: “Tankai, jau tankai važiuoja…” Akimirka atsidūrėm prie bokšto, apačioje, prie centrinio įėjimo. Iš visų pusių plūdo žmonės, kaukė mašinų sirenos, grindiniu džeržgė tankų vikšrai. Buvo apie pusę antros. Iš sustojusio prie minios (nuo Kosmonautų prospekto pusės) tanko girdėjosi kreipimasis išsiskirstyti, perspėjimai, kad priešintis beprasmiška. Pagaliau: “U vas ostalasj odna minuta” ir … didžiulis trenksmas. Vienas, antras… Žmonės į tai atsako “Lietuva”, “Lietuva”… Tik dar labiau visi susiglaudžia, dar tvirtesni pasidaro, ir tikriausiai kiekvienas, kaip ir aš, galvojo, gal visiems kartu pavyks sustabdyti tą baisųjį slibiną. Bet kur tau... Vėl šūviai, dūmų debesys… Žmonės dengiasi veidus skarelėmis, šalikais. Kai kurie vyrai ramina, kad tai ne dujos. Staiga minia suūžia “Tankai iš kitos pusės…” (nuo Žvėryno). Pasitraukiam ten. Į mūsų pusę važiavo du sunkieji tankai. Akimirkai sustojo prie smėlio barstytuvo. Į minią švietė akinančiais prožektoriais. Po to pajudėjo, mūsų akivaizdoje sutraiškė tą sunkvežimį, lengvąsias mašinas. Abu tankai privažiavo prie pat žmonių, pradėjo sukioti vamzdžius, sukiotis patys. Tuo momentu meldžiau Dievo, kad jis susidurtų, užspringtų, vis mažesnis pavojus… Žmonės šaukė, tačiau nesitraukė. Susikibo rankomis, padarė tvorelę į kalną, o slibinai riaumodami važiavo į Juos. Reikėjo pasitraukti… Tuo pat metu prie pat Televizijos bokšto jau girdėjosi baisūs sprogimai, kulkosvaidžių tratėjimas, dūžtančių stiklų garsai, matėsi į viršų lekiančios šviečiančios kulkos. O siaubo naktie!..
“Okupantai”, “Fašistai”, “Kraugeriai” – siuntė prakeiksmus minia. Ir vėl – “Lietuva”, “Lietuva bus laisva”… O tankai jau vaikė iš aikštės žmones. Drebėjo mūs žemė, mėlynavo dūmai. Vis arčiau ir arčiau tvoros spaudė narsiuosius mūsų žmones. Patys drąsiausi ilgokai stovėjo būriu prie centrinio įėjimo. Plevėsavo aukštai iškelta trispalvė. Didžiuliu greičiu po buvusią gražią pievą riaumojo tanketės, laužydamos medelius, kliudydamos tvoras ir tikriausiai ne vieną bokšto gynėją. Iš garsiakalbio sklido tautos išdaviko Jermalavičiaus balsas “Broliai ir sesės…” sukeldamas dar didesnę neapykantos plėšikams bangą. Kai aikštė buvo “išvalyta”, aplink visą bokštą patvoriais sustojo ginkluoti desantininkai. Neišsigando jų žmonės, lipo šlaitu į kalnelį, skandavo, šaukė. O jie šaudė, šaudė į kojas, į orą. Tuo metu tarp minios ir desantininkų atsistojo mūsų policijos žmonės. Apšviestame fone matėsi kaip sukniubo peršautas policininkas, vienas, po to antras arčiausiai kareivių buvęs šių kraupių įvykių liudininkas. Greitosios viena po kitos vežė žuvusiuosius ir sužeistuosius. Žmonės verkė. Sovietų armijos teroras tęsėsi apie pusantros valandos. Po to šūviai retėjo, pavieniai dar girdėjosi gana ilgai. Į namus išėjome apie 6.00 val. Prie bokšto tvoros ir apatinėje aikštelėje dar buvo žmonių.
Netoli “Lazdynų” parduotuvės sutikome dvi išsigandusias, apsiverkusias moteris. “Iš kur Jūs einate žmonės? ”, – klausė, – “Ar dar yra prie bokšto žmonių?” “Iki šiol negrįžo į namus sūnūs penkiolikmečiai”, – pasiguodė jos. Nuraminome, kad ten dar yra žmonių. Palikome vieną nemažą būrį kiemelyje su iškelta trispalve. Tikiu, kad tos motinos ten ir surado savo sūnus. Patarėme eiti aplink, nes tiesiai eiti per miškelį prie bokšto pavojinga.
Tik sugrįžus į namus nesulaikomai pasruvo ašaros… Nebemiegojome. Iš pat ryto išėjome į Nepriklausomybės aikštę. Ten ramiau ir tvirčiau tarp visų ir su visais, kurie iš visos širdies trokšta gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 41–44
