Prie televizijos atvykome apie 17.00 val. Netrukus krūmuose prie namų sprogo užtaisas, tačiau didelio poveikio susirinkusiems nepadarė. Prie mūsų dainuojančių, prie Druskininkų herbo, pribėgo moteris ir paskelbė, jog užėmė meriją, o mes dainuojame, geriau bėkim gelbėti.
Kai pasakiau, jog merijos negaila, jei užėmė, tegul ir laiko, mes turime saugoti bokštą, o aplinkiniai pritarė, moteris dingo lyg žuvis vandeny.
Dar padainavę nuskubėjom prie Spaudos rūmų, paskui prie Aukščiausiosios Tarybos.
Apėję ratą (televizija, ryšių mazgas) prie bokšto sugrįžom apie 22.30 val.
Neaiški nuojauta vyravo ore, visi buvo nepaprastai linksmi, šoko, dainavo.
Apie 24.00 val. “neaiškus” vyriškis pranešė, kad užėmė Ministrų Tarybą ir pasiūlė bėgti gelbėti, kai pritariančių neatsirado, pats kažkur dingo.
Nusileidom prie ekskursijų biuro. Prieš 2.00 val. pasirodė tankai, tanketės, dengtos mašinos, atvažiavo greitosios.
Kariškiai liko Laisvės prospekte, kelias buvo užblokuotas smėlio barstytuvu, sunkvežimiu ir lengvosiomis mašinomis.
Greitosios prie ekskursijų biuro atvažiavo kiemais.
Išsilaipinę kariai pradėjo šaudyti, dalis žmonių pasileido bėgti, bet iš aplinkinių namų atskubėjo daug daugiau ir užpildė aikštę.
Vieni skandavo “Lietuva”, kiti “Laisvė”, treti šaukė “Tylos”, ketvirti rėkė “išsižiokite, nes trūks ausų būgneliai”, “Susikibkim” – komandavo penkti.
Greta stovinčiai moteriai su 10 ir 15 metų vaikais pasiūlė eiti namo, bet ji atsakė, kad mano vaikai viską turi matyti.
Kadangi žmonių minia vis didėjo, kareiviai pradėjo leisti dūmus, kurie kilo į viršų ir vėjas juos nešė link Karoliniškių. Pakvipo deginamo žibalo kvapas, kažkas perspėjo, jei blogai rytoj jausitės, būtinai nueikit pas gydytoją.
Mašinos per kiemus pasuko link bokšto, aplenkę aikštelę. Važiuojančių mašinų suskaičiavom 12. Žmonės, stovėję aikštelėje, pasileido prie bokšto, susikibusieji rankomis pasiliko vietoje.
Po keliolikos minučių šaudymo ir mašinų riaumojimo pradėjo šaukti “Kelią! Kelią!” Ir 4–6 žmonės pradėjo nešti sužeistuosius. Kelis paguldė į vieną greitąją, ir ta nuvažiavo, bet atvažiavo dar kelios.
Grandinės iširo ir mes pasileidome prie bokšto. Žmonių ten buvo kelios eilės, pirmos keturios buvo tankios, kitos retos, tarpas tarp kareivių ir žmonių pora metrų. Visi skandavo “Lietuva”, “Laisvė”. Tankai žmones akino prožektoriais.
Prie bokšto bandė privažiuoti greitoji, bet ją nuvijo.
Bokšto viduje sproginėjo granatos, tratėjo šūviai, dužo stiklai.
Po kiek laiko šturmuotojai pradėjo lipti bokšto laiptais ir skandavimas dar sustiprėjo. Kareiviai stovėjo dviem eilėm: vieni prieš tankus (dauguma), kiti (keli) prie tankų ar net už jų. Nors šaudė visi kareiviai, kulkos skriejo tik iš antrosios eilės šaudytojų automatų.
Stovintis kairiajame bokšto šone (žiūrint nuo ekskursijų biuro) paleisdavo trasuojančių kulkų serijas link Karoliniškių poliklinikos.
Jaunuoliai siūlė atimti iš kareivių automatus, juos ramino vyresni: “Kur dėsit, koviniais šoviniais neužtaisyti”.
Tankai ir tanketės “dūmino” visu pajėgumu. “Šturmuotojai” pradėjo leistis bokšto laiptais ir minia dar stipriau skandavo “Lietuva”.
Kai nusileidę kareiviai susijungė su stovinčiais prie tankečių, tankas nuleido vamzdį ir iššovė. Žmona ėmė čiupinėti dantis, man suspaudė krūtinę. Jos dantys buvo vietoje, tačiau jie tapo “guminiais”, bet galvą nustojo skaudėti.
Šaudymas suintensyvėjo ir geležys pajudėjo link žmonių.
Pribloškė žmonių drąsa, jie traukėsi į šonus, mažai judėjo atgal, nebuvo sumaišties.
Mašinos, palinkusios į priekį, pasisukdavo 90 laipsnių kampu, kažkas krisdavo, arčiau stovintys griebdavo nešti.
Minioje atsirado užsienio televizijos žurnalistas, sužavėjo profesionalumas, striksėjo minioje lyg zuikis: pafilmuoja 30–60 sekundžių ir į šoną, apsidairo ir vėl filmuoja.
Keli filmavo, keliolika fotografavo.
Pabaisos padidino greitį ir gainiojo žmones dar įnirtingiau, aplink aidėjo “Griebiam!”, “Nešam!”, “Kelią!”
Minia buvo “atvaryta” prie ekskursijų biuro sienelės, kur tebuvo vieni laipteliai ir vienos kopėtėlės. Vėl nebuvo sumaišties, nušokę vyrai sugaudė moteris ir merginas.
Mašinos pradėjo “siautėti”, malti pažliugusią žemę, važinėti aikštelės pakraščiu, intensyviai šaudyti, automatininkai irgi šovinių negailėjo.
Kai žmonės buvo nuvaryti toliau nuo sienelės, smogikai persimetė į plotą, esantį dešinėje ekskursijų biuro pusėje.
Žmonės buvo spaudžiami prie tvoros, keli peršoko dvimetrinę tvorą. Mašinos traiškė tvorą. Keli krito, vieni ropojo šlaitu žemyn, kiti aukštyn, išnešė sužeistą policininką. Ant šlaito viršaus pasirodė kepurėti MVD vyrukai, kurie lazdomis daužė žmones, stūmė nuo šlaito žemyn, trukdė paimti negalinčius eiti.
Nuo bokšto link aikštelės, pavažiavo mašina su suplėšytu brezentu ir Jermalavičius per garsiakalbį pasiūlė nutraukti “brolžudišką karą”.
Minia nušaukė “garsą”. Kelią į prospektą atlaisvino, kažkas įjungė radijo imtuvą. Kaunas pranešinėjo apie įvykius. Nutilo. Paskui pranešė, kad dirba kaime…
Iš prospekto atlėkė tanketė ir aparatinė. Pagyvenęs žmogus krito po tankete, ta sustojo, žmonės pakėlė ir nutempė parkirtusį.
Mašinos nuvažiavo. Kažkas pasiūlė eiti prie Aukščiausiosios Tarybos, bet dauguma nesutiko. Prie prospekto sujudimas, bėgame ten. Keli “atkalinėja” vieną, atplėšiame, nors nosis jau kaip bulvė ir negali išsitiesti, bet dar švokščia: “Baigės jūsų valdžia, sugrįžo mūsų, mes jus iššaudysime”.
Atsirado policininkas ir varo provokatorių namo, anie aiškina, kad vienas pabėgo, suplėšė plakatą “Lietuva bus laisva”, kagėbistas! Reikia įkrėsti. Kiti nesutinka “Šventas kraujas buvo pralietas… Bijokit Dievo… Dainą! Dainą!”
Susikabinam (įsikabinam į karštuosius), sudainuojam porą posmų, užsienio žurnalistai nufilmuoja, kagėbistas perslinko per prospektą ir patraukė link Karoliniškių.
Nuėjom prie sutraiškytų mašinų. Mūsų žurnalistai filmavo.
Dar pavaikščiojom, paslankiojom ir patraukėm į Nepriklausomybės aikštę. Besileidžiančius nuo Žvėryno kalno pavežė “Žiguliais”. Nemažai žmonių buvo prie tilto ir Neries pakrantėje. Aikštėje buvom 15.15 val. Kažkas paragino krauti barikadas ir darbas virte užvirė …
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 31–35
