1991 m. sausio 11 d. 12.00 val. buvau nedideliame žmonių būrelyje prie Spaudos rūmų centrinio įėjimo, kai nuo Krašto apsaugos departamento pusės pasigirdo šūviai, atžlegėjo keli lengvieji tankai, šarvuoti automobiliai ir du sunkvežimiai su desantininkais, kaukė sirena. Sustoję priešais, tankai atsuko patrankas ir kulkosvaidžius į pastatą, o iš mašinų iššokę desantininkai pasklido, sužlegino automatus, įleisdami į vamzdį šovinį, ir po komandos ristele patraukė link durų. Duris užstoję gynėme gal tik 20 rankomis susikabinę vyrų ir už mūsų nugarų gal tiek pat moterų. Pribėgę desantininkai (kovine apranga, be skiriamųjų ženklų, su šalmais) kumščiu smogė į veidą, nes buvau ties pat įėjimu, trise išplėšė mane iš grandinės, vienas automato buože smogė į sprandą ir nubloškė nuo laiptų. Labai trumpam netekau sąmonės. Jaučiau du spyrius į petį ir keldamasis svarsčiau – smogs ar ne besikeliančiam į galvą. Desantininkai jau per išdaužtus langus ir duris buvo sulindę vidun, jų nesulaikė ir silpna iš priešgaisrinių žarnų bėgusio vandens srovė. Kai atsistojau, pripuolė stambus vyresnio amžiaus desantininkas su racija prie šono ir dešine ranka įrėmęs automatą, kaire įsikibęs į striukę bandė nutempti į mašiną. Priešinausi, tąsymasis truko gan ilgai, nes spėjau įsidėmėti jo veidą ir pradėjau jį gąsdinti - žiūrėk fotografuoja, teks atsakyti. Jis tylėjo, bet apsidairė, tuo momentu apsidairiau ir aš, pamatęs tolėliau kelis vyrukus, paprašiau padėti. Trise pripuolę man padėjo ištrūkti (vėliau šį epizodą pamačiau užfiksuotą “Laisvoji Lietuva” Nr. 1, psl. 3). Desantininkas nebemėgino nežinia kokiu tikslu pagrobti, nors buvau netoliese.
Gal po penkių minučių, kai jau buvo pribėgę daug žmonių, nuo tankečių link durų, kurias jau vėl buvo užstojusios moterys, pro mane patraukė du vyresnio amžiaus desantininkai. Ant stogo mačiau keturis jaunuolius, vienas iš jų paleido srovę rusvo vandens, čiurkšlė buvo silpna ir ja iš pradžių nepataikė į ateinančius. Kai jie jau buvo bepalendą po stogu, jau smarki srovė smogė vienam, vyresnio amžiaus, už apykaklės ir numušė žieminę kepurę. Tada jis pabėgėjo atatupstas atgal ir paleido papliupą šūvių į jaunuolį. Kadangi buvau gal per penkis metrus už šio desantininko nugaros, gerai mačiau, kaip jaunuolis dingo už atbrailos, o kulkos iškapojo betoną. Vėliau sužinojau, kad jaunuolis buvo sunkiai sužeistas, o šaudė pulkininkas. Jis įniršęs atgręžė automatą į duris užstojusias moteris, bet prišokęs antrasis sulaikė jį. Dar mačiau iš arti epizodą, kaip iš tanketės išlindęs azijietiškų bruožų jaunas desantininkas paklaikusiomis akimis, perkreiptu veidu užtaisė automatą ir rėkdamas “Ja vam… pakažu!” nukreipė į žmones, bet šalia buvęs kitas desantininkas puolė ir kilstelėjo jo automato vamzdį aukštyn.
Sausio 13 d. apie 1.20 val. buvau prie Televizijos bokšto, Sudervės gatvėje ties vaikų darželiu, kur stovėjo užkardos – automobiliai, smėlio barstytuvai. Tankams neprasiveržus nuo Kosmonautų prospekto pusės (jie ten šaudė jau gal 10 min. ir nuo ten sklido pavėjui link bokšto, kur stovėjo didelė minia, dūmų debesis), Sudervės gatve atžlegėjo kolona tankų. Švietė gatvės žibintai ir dėl to viskas gerai matėsi. Pirmasis tankas, neilgai užtrukęs nustumdamas pirmąją užkardą – smėlio barstytuvą, pajudėjo link gatvę užtvėrusio gan negausaus gal 30–40 žmonių būrio. Iš siaubo klykiančios moterys nuo judančio tanko pasklido į šalis, vyrai atbuli traukėsi, jų mažėjo. Su giminaičiu R.Pankinu, atbėgę mėginome irgi pastoti kelią, bet jau besitraukiančių buvo likę gal 2–3 vyrai. Du vyriškiai (jaunuoliai) važiavo užsigulę ant pirmojo tanko priekio, už kažko laikydamiesi. Taip tankas artėjo priešais link antrosios užkardos – smėlio barstytuvo. Kai tarp tanko ir užkardos liko gal 4–5 metrai, buvo aišku, kad jis nesustos, tad mes pabėgome į šalį pro šalikelėje jau tanko verčiamą lengvąjį automobilį. Vaikinai (?) ant tanko dar laikėsi. Iš 5–6 metrų atstumo mačiau, kaip tankas, nė akimirkai nestabtelėjęs, važiavo ant kliūties. Pirmiausia į automobilio kabinos duris atsirėmė žmogaus su blizgančia striuke kojos, jis norėjo tarsi atsispirti, įsiremti tarp kliūties ir tanko, buvo suriestas, o paskui permestas per vikšrų glamžomo automobilio kabiną ir toliau aš jo nebemačiau. Panašiai buvo ir su antruoju žmogumi, bet siaubo pagautas nesugebėjau viso vaizdo suvokti. Kai tanko gal trečdalis, pakilęs į orą, užrėpliojo ant sunkvežimio priekio, viskas po juo sugniužo kaip kartono dėžutė, ir tankas riaumojo toliau, už kelių metrų pasuko kairėn, įkalnėn link garažų, bet tuoj sustojo. Kiti tankai sustojo prieš buvusią kliūtį. Žmonių būrelis pasipylė link tos vietos, kur buvo dingę ant tanko priekio gulomis važiavę du žmonės, ir pribėgęs mačiau dar konvulsijų tampomą kūną, kurį žmonės pavilko į šoną nuo apsigręžusio ir grįžtančio prie pralaužtos kliūties tanko. Pakeliui besigręždamas jis sumaigė lengvąjį automobilį ir dar kartą pervažiavęs, atbulas grįždamas dar labiau pravalė kolonai kelią. Tada visa kolona nužlegėjo į kalnelį ir žiedu apvažiavo bokšto teritoriją. Kolonos gale paskui tankus važiavo sunkvežimiai su desantininkais, kurie tuoj pasipylė iš mašinų ir pasklidę šaudydami pasileido link patį bokštą apsupusios minios. Tankų šaudymas, švaistymasis galingais prožektoriais, riaumojimas, klyksmai ir siaubas skausmu užgniaužė krūtinę, trūko oro, nepajėgiau daugiau ką nors daryti.
1991 m. sausio 15 d.
Apie Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto šturmą
Klaikūs siaubo vaizdai, kurių liudininku buvau, išdegino vidų, emocijoms neliko vietos. Jų ir nereikia. Tad ruošiamam rinkiniui pateikiu savo parodymų, kuriuos sausio 16 d. įteikiau Lietuvos prokuratūros departamentui, tiriančiam TSRS kariuomenės nusikaltimus š.m. sausio 11–13 dienomis, kopijas (2 puslapiai).
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 27–30
