1991 m. sausio 13 d. apie 2.00 val. nakties man esant šalia Televizijos ir radijo komiteto pastato Konarskio gatvėje pasigirdo šūksniai, kad atvažiuoja tankai. Žmonės ėmė bėgti prie Požėlos gatvės kampo jų pasitikti. Tuo metu, prisimenu, grupė jaunimo, pritariant gitaroms, dainavo apie Jėzų. Pribėgę prie gatvės kampo, pastebėjome karinių mašinų koloną, kuri dideliu greičiu Konarskio gatve nulėkė link Televizijos bokšto. Neužilgo prie Televizijos bokšto pasigirdo pabūklų kanonada.
Aš pats gyvenu Konarskio gatvėje, name, kuris yra kaip tik prieš Televizijos ir radijo komiteto rūmus. Išgirdęs kanonadą, aš žvilgterėjau į savo buto langus ir pamačiau, kad juose užgeso šviesa. Bute buvo likusi mano žmona su dviem mažamečiais vaikais bei dviejų žmonos pusbrolių žmonos. Kadangi aš buvau moterims prigrasinęs, kad jos jokiu būdu nekeltų kojos iš namų, tai pirmiausia apie ką aš pagalvojau, kad jos nepaklausė ir išėjo. Parbėgau namo, kad liepčiau joms grįžti, ir pamačiau jas, sėdinčias viduje ir užsigesinusias šviesą. Tada su pusbroliu Petru Murausku iš Marijampolės išbėgome atgal. Bėgdami laiptais išgirdome žmones šaukiant, kad atvažiuoja tankai. Išbėgę pro laiptinės lauko duris pirmiausia pamatėme eilę dideliu greičiu Konarskio gatve lekiančių šarvuočių. Jiems pralėkus pro šalį, mes perbėgome į kitą gatvės pusę ir tada pamatėme prie radijo korpuso kareivius, kurie ėjo link mūsų. Gal trys vyrai pagriebė prie laužo gulėjusias lentas ir užsimojo ant artėjančių kareivių. Mes su Petru (tuo giminaičiu), prišokę prie tų vyrų, atėmėme lentas. Po to kažkas sušuko: “Vyrai, laikykim duris, stumkim juos nuo durų”. Žmonių minia puolė prie Radijo pastato durų. Pasipylė šūviai. Iš pradžių maniau, kad šaudo tuščiais šoviniais. Paskui, žvilgtelėjęs į viršų, pamačiau nuo sienos byrant tinką ir kibirkštis. Aplinkui sproginėjo. Žmonėms stipriau paspaudus, vienas kareivis nukrito ir paleido seriją šūvių iš automato. Šalia manęs stovėjęs žmogus nukrito. Po to sprogimas – ir aš nepamenu, kaip atsiradau kitoje autobusų pusėje. Atsigavau nuo smarvės ir akių graužimo. Pasisukęs pastebėjau rūką. Supratau, kad panaudotos dujos. Užsidengęs burną pirštine, nubėgau į kitą gatvės pusę, kur stovėję žmonės skandavo: ”Fašistai!”, “Okupantai!”, “Lietuva!” Tuo metu kareiviai dar šaudė, o per garsiakalbius sklido Jermalavičiaus balsas, aiškinantis, kad valdžią perėmė Nacionalinio gelbėjimo komitetas, kuris atneš visiems laimę.
Tada aš parbėgau namo, pasakiau žmonai, kad atidarytų langus, nes pradėjo šaudyti iš tankų pabūklų. Jai iš karto nesureagavus, du stiklai išdužo. Aš pastačiau ant palangės magnetofoną, iškišau per langą mikrofonus ir, įjungęs įrašo režimą, vėl išbėgau į gatvę. Gatvėje mačiau kaip kareiviai nešė iš komiteto ryšulius ir krovė į transporterius.
Vienas policininkas (turbūt iš televizijos apsaugos), nubėgęs pas mano kaimynus, paskambino į Televizijos ir radijo komiteto rūmus ir paprašė, kad žmonėms atiduotų autobusus grįžti namo. Tada iš rūmų iššokę kareiviai pradėjo automatų buožėmis daužyti autobusų ir šalia stovėjusių automobilių langus. Mačiau, kaip žmonės tempė daugybę sužeistų, kiti gal jau buvo negyvi. Konarskio gatvės pradžioje stovintis tankas nepraleido pravažiuoti greitųjų. Gydytojai su įrankių lagaminėliais ir sanitarai su neštuvais bėgiojo po gatvę ir rinko žmones.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 5–8
