Paliudijimas
Tą kruvinąją 1991 m. sausio mėnesio naktį iš 12-os į 13-ąją dieną viską, kas vyko prie Televizijos ir radijo komiteto, mačiau iš balkono bei pro langą, kadangi kartas nuo karto ėjau raminti mažamečių vaikučių.
Prasidėjo tuo, kad pirmasis sprogimas pasigirdo ir raudona pašvaistė pasimatė kitoje televizijos pusėje (arba prie bokšto). Po kelių minučių kolona tankečių dideliu greičiu nuvažiavo Konarskio gatve nuo Televizijos bokšto pusės (iš Požėlos gatvės).
Dar po kelių minučių maždaug penkios tanketės grįžo ir sustojo prie Radijo komiteto. Ten buvo mažiau žmonių, negu prie televizijos pastato, ir tik maža dalis spėjo perbėgti prie Radijo komiteto.
Iš tankečių iššoko ginkluoti kareiviai, išsirikiavo dviem eilėm ir, žengę du tvirtus bei grėsmingus žingsnius, ėmė šaudyti. Žmonės, stovėję priekyje, stovėjo ir toliau (apie tris eiles). Už jų esantys metėsi į šoną, bet tik kelis žingsnius, po to vėl visi stovėjo vietose. Pasigirdo baisūs sprogimai, juos lydėjo nenutilstantys automatų šūviai. Žmonių gretos praretėjo (visko nemačiau, nes pasitraukdavau prie vaikučių). Pasirodė, kad dalis jų priverstinai suguldyti ir kad kareiviai bėgo tiesiog per žmonių kūnus. Šaudoma buvo ne tik į tą pusę, kur stovėjo atkakliausi beginkliai žmonės, bet ir į tą pusę, kur buvo gyvenamieji namai ir kur pasitraukę stovėjo žmonės, skanduodami “Lietuva! Laisvė! Fašistai!”
Akimirką atrodė, kad okupantai ne žmonės, o kažkokie robotai. Mačiau, kad nelygi kova pralaimėta, nes desantininkai jau įlipo per langą. Šaudymas nesiliovė.
Prie televizijos pastato kelis kart didesnė minia žmonių stovėjo kaip įbesta ir laukė užpuolimo. Į pagalbą atvažiavo tankai, viskas paskendo dūmuose (ten buvę aiškino, kad naudotos ašarinės dujos). Pasigirdo dar smarkesni sprogimai ir ėmė byrėti butų langai. Kažko ieškodami tankų prožektoriai kaskart nukreipdavo šviesą į langus, ir taip viskas kartojosi kelias valandas.
Girdėjosi parsidavėlio fašistams balsas, atrodo, įrašyta į kasetę Jermalavičiaus kalba, kurią nustelbdavo žmonių švilpimas ir skandavimas. Negalėjau suprasti, kodėl okupantai šaudė ir sprogdino jau po savo pergalės, greičiausiai norėdami įbauginti mus arba bijodami, kad žmonės negrįžtų į savo postus.
Okupantams aprimus, kai kurios tanketės “ieškojo” patogios vietos atsistoti, nustumdydamos lengvuosius automobilius. Matėsi, kaip šėlstantys desantininkai buožėmis tyčia daužė autobusų bei mašinų langus.
Tvarką palaikyti padėjo milicijos pareigūnai, sustoję eile prieš žmones. Gatvės pakraščiuose uždegtos pirmosios žvakutės už žuvusiuosius. Kaip buvo vedami arba nešami sužeistieji matėsi, nors gatvės apšvietimą desantininkai buvo sugebėję “išjungti”. Be perstojo važinėjo pirmyn bei atgal greitosios pagalbos mašinos.
Tai aš mačiau ir girdėjau pati, o iš įvykio vietoje buvusių sužinojau, kad tai buvo žiaurūs, nežmoniškai išsprogusiomis akimis kariai, kurie šaudydami kraupiai kvatodavo. Negailėjo net moterų bei mergaičių, mušdavo joms kur papuola, kad suguldytų.
1991 m. sausio 27 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 29
Lapų Nr. 1–4
