Aš Televizijos bokšto liftų tarnyboje dirbu nuo 1969 m. Mano darbo vieta yra pirmame aukšte, todėl mačiau visą pasiruošimą bokšto gynybai. 1991 m. sausio 11 d. prieš Spaudos rūmų šturmą važiavau į darbą, ten buvo šurmulys. Buvo laukiama bokšto šturmo. Jo apsaugos (po Naujųjų metų bokšto apsaugą iš milicijos perėmė Krašto apsaugos departamentas) buvo nedaug, gal 6–8 žmonės, bet žmonių iš miesto daugėjo greitai. Apie pietus, o gal jau ir vakarop atvyko Krašto apsaugos departamento dviejų pasienio užkardų vyrai – gynėjai. Girdenio užkardos gynėjai susirinko iš Spaudos rūmų. Bokšto gynybai buvo paruoštos priešgaisrinės žarnos, užbarikaduoti praėjimai. Ginklų gynėjai neturėjo. Gynybos kryptis buvo pagrindinis įėjimas į trečią aukštą (aparatinę). Kur įmanoma, viduje, buvo numatyta naudotis priešgaisrinėmis žarnomis su vandeniu. Su Girdeniu sutarėme, kad prieš prasidedant bokšto okupacijai, mes išjungiame liftus ir išeiname prie pastato. Tą vakarą į gatvę teko eiti kelis kartus, grįžti atgal, kelti į virtuvę baro virėjas, kad pamaitintų gynėjus.
Vakare buvo atsiųstas policijos būrys, jie suėjo į bokšto vidų ir visą laiką sėdėjo viduje (daugiausia buvo karininkų). Girdenis matė tarp jų nepageidaujamų veidų, galvojo, kad jiems geriau būti lauke, žmonių minioje, stebėti, kad nebūtų provokacijų. Jis kreipėsi į Aukščiausiąją Tarybą prašydamas išsiųsti policiją iš bokšto. Policijos vadovybė taip ir padarė. Bokšte liko tik Krašto apsaugos departamento vyrai, darbuotojai.
Kadangi sausio 12 d. vėl turėjau būti darbe, vakare išėjau namo. Šeštadienį, t.y. sausio 12 d., vėl buvau darbe. Su savo ir Krašto apsaugos departamento vyrais pasidžiaugėme, kad naktis praėjo sąlyginai ramiai. Bijant, kad okupantai gali panaudoti dujas, buvo kreiptasi į gyventojus su prašymu parūpinti dujokaukių. Greitai buvo pristatyta nemažai dujokaukių (keli šimtai). Krašto apsaugos departamento atstovų buvo gal apie pusšimtis, vėliau prisijungė Pedagoginio instituto studentai.
Vakare bokšte apsilankė sveikatos apsaugos ministras J.Olekas, teiravosi, ar apsirūpinę medikamentais. Prieš tai buvo “Sąjūdžio” atstovas, kuris per vietos radijo tašką kreipėsi į žmones, esančius šalia bokšto, ir paaiškino apie situaciją mieste.
Apie 20–21 val. į susirinkusiuosius kreipėsi Vilniaus savivaldybės įgalioti atstovai Laukaitis ir Garbauskas. Informavo žmones, kad šalia esančioje mokykloje galima pailsėti.
Apie 24.00 val. grįžau namo pailsėti, rytoj vėl planavau būti darbe. Naktį mane pažadino tankų keliamas gaudesys. Iškarto išvykau prie bokšto. Mane pavėžino link bokšto važiavę “Žiguliai”. Lietuvos televizijos transliuojamas diktorės Bučelytės balsas nutrūko mums įvažiavus į Kosmonautų prospektą.
Po kelių minučių buvau prie bokšto. Pralindęs pro skylę tvoroje, nuo “Vaivorykštės” parduotuvės pusės, greitai atbėgau prie pat bokšto. Žmonės, keliomis eilėmis apjuosę bokštą, stovėjo po stogu prie stiklinių langų. Pirmas šarvuotis jau buvo pravažiavęs, iš paskos važiavo antras tankas, už jo bėgo kareiviai link įėjimo į bokštą. Po jų į bendrą gyvą žmonių žiedą atsistojau ir aš.
Tuo metu prie mūsų privažiavo tankas, kuris judėjo pro pat mūsų kojas. Aplinkui šaudė iš kulkosvaidžių, esančių tankuose, patrankų, automatų. Bokšto viduje pradėjo dužti stiklai. Pabirus stiklams, žmonės nuo langų truputį atsitraukė, tačiau važiuodamas pirmyn atgal tankas mūsų dar nesiekė. Iš automatų kareiviai šaudė į stiklus virš galvų, todėl buvome priversti pasitraukti nuo langų. Į tarpą tarp langų ir žmonių žiedo įsiveržė desantininkai ir pradėjo šaudyti į lubas. Žmonės krito, aimanavo ir traukėsi iš po stogo. Girdėjosi pagalbos šauksmai.
Pasitraukę iš po bokšto stogo, atsidūrėme prie pat važiuojančio tanko, kuris judėjo pirmyn atgal. Dalis žmonių, apibėgę tanką, vėl bandė stoti po stogu, tačiau ten į lubas įnirtingai šaudė iš automatų. Žmonės susibūrė prieš tanką, kuris važiavo tiesiai ant jų. Prisiartinęs tankas pradėjo stumti žmones ir bestumdamas pervažiavo mergaitei per kojas. Pravažiavus tankui du vyrai ją nutempė už parankių į greitosios pagalbos mašiną už tvoros.
Mačiau, kaip okupantai, atsistoję prie liuko (liukas iš trečio į pirmą aukštą, kroviniams kelti), be perstojo šaudė iš automato. Aplinkui šaudė, švietė tankų prožektoriai, šalia intensyviai šaudė iš lauko pusės į lubas po stogu, bet žmonių panikos nebuvo. Sklido daina “Ant kalno mūrai”, po to “Balnokit, broliai, žirgus”.
Mane sukrėtė tai, kad šaudė į liuką. Anksčiau buvome aptarę gynėjų pasitraukimo kelius iš antrojo ir trečiojo aukštų. Vienas iš kelių buvo per antrojo aukšto langą iš elektrikų kambario, kitas – per jau minėtą liuką. Gynėjai gynėsi vandeniu iš priešgaisrinių žarnų, nes iš antrojo aukšto pro skyles tekėjo vanduo.
Mačiau, kaip vienas gynėjas čiuožė antenos įtempimo lynu nuo ketvirtojo aukšto stogo, manau, kad jis pakliuvo tiesiai desantininkams į rankas. Visur tęsėsi šaudymai. Visai netoliese, gal 10–15 m, atstumu iššovė du kartus tankas. Prie manęs stovėjęs žmogus nugriuvo, pasikėlė ir nuėjo toliau. Vedė ir nešė sužeistuosius.
Tuo tarpu desantininkai pradėjo šaudyti prie pat žmonių į žemę. Purslai, gabalai žemių lėkė ant žmonių. Žmonės po truputį traukėsi, buvo sužeistų, girdėjosi šaukiant pagalbos, gydytojų. Besitraukiant buvome prispausti prie tvoros.
Vėliau nuskubėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Toks žiaurus susidorojimas su beginkliais žmonėmis negali būti užmirštas. Užpuolikus ir žudikus reikia teisti.
Pasibaisėjau pamatęs jų darbelius pirmadienį. Ekskursijų tarnyboje ir administraciniame pastate viskas ką galima išnešti – pavogta, kas liko – suniokota, sulaužyta. Netgi sulaužyti seifai. Pasakojo, kad mūsų kabinete krūva sulaužytų baldų ir šūsnis popierių viduryje kabineto. Daug žalos ir valdybai, ir asmeniškai man padaryta.
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 50–57
