Buvau baisiausios nakties prie Radijo ir televizijos komiteto liudininkė. Kartu su Vilniaus universiteto folkloriniu ansambliu “Ratilio”, kurio dalyvė esu, tą naktį dainavome ir linksminome žmones prie Televizijos komiteto pastato. Čia rinkosi universiteto studentai, prie senojo pastato griežė “Armonika”, giedojo evangelikai.
Apie antrą valandą nakties išgirdome patrankų šūvius prie senojo pastato.
Minia siūbtelėjo į šūvių pusę. Gatve į miesto pusę nurūko keli tankai. Visi pagalvojo, kad armija tik gąsdina. Bet tankai apsisuko ir pradėjo važiuoti į mūsų pusę. Pagyvenęs vyriškis liepė rikiuotis glaudesnėmis gretomis. Aš su keliais ansambliečiais atsidūriau netoli laiptų į naująjį pastatą. Kol persirikiavome, iš karinių mašinų pasipylė “liudi”. Jie rikiavosi ir patraukė į mūsų pusę. Žmonės pradėjo skanduoti “fašistai!” Trauktis nebuvo kur. Desantininkai mėtė po kojomis sprogstamuosius paketus, šaudė virš galvų, griaudėjo patrankų šūviai. Vienas paketas sprogo visai po kojomis. Net nepajutau, kaip mūsų visa vora atsidūrė ant žemės.
Gulėdama ant žemės, pajutau, kad degu. Tikriausiai mane uždegė paketo dalis, nes jeigu į mane būtų pataikęs pabūklas, aš, ko gero, savo įspūdžių jums negalėčiau papasakoti. Apkvaišau nuo dūmų, gulėdama gesinau drabužius. Net nepajutau, kaip per mane lipo kareiviai. Jų batų pėdsakai matomi ant mano palto, ant šlaunies liko mėlynė, kraujosruvos. Atsipeikėjau, kai mane paragino keltis. Šalia manęs buvusiam Vaidotui Deveikui apdegė paltas. Ieškodama draugų, girdėjau, kaip “Panoramos” žurnalistas pasakojo televizijoje matęs desantininko lavoną.
Kareiviai jau buvo užlipę laiptais ir grūmėsi su prieangyje esančiais žmonėmis. Buožėmis daužė stiklus. Šūviai nesiliovė. Susiradau draugus. Vienam iš jų – Medicinos fakulteto studentui Dariui Griškevičiui kulka kliudė blauzdą.
Sėdome į mašiną ir atvykome į Nepriklausomybės aikštę. Minia buvo pasiruošusi blogiausiam atvejui. Jau ryte sutikau savo vyrą, kuris parvežė mane namo.
Šią savaitę dvi naktis budėjau Elektronikos technikume, kuriame dėstau lietuvių kalbą ir literatūrą, o naktį iš sausio 15 į 16 d. Sporto rūmuose prie kritusių kovoje už laisvą Lietuvą. Mintyse dainuoju Simono Stanevičiaus užrašytą dainą, kuri baigiasi žodžiais “drąsiai stovėkim ir nedrebėkim, rasi mes pergalėsim”.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 28
Lapų Nr. 13–16
