Iš pokalbio su desantininkų karininku
1991 m. sausio 17 d. 17.00 val. atėjau prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų Konarskio gatvėje. Matau – stovi keli šarvuočiai, o su desantininkais, kurie ginkluoti automatais, kalbasi žmonės. Įsitraukiau į pokalbį. Vieno desantininko klausiu: „Ar jūsų automatai užtaisyti koviniais ar tuščiais šoviniais?“ Atsako: „Užtaisyta koviniais šoviniais“. Toliau klausiu: „Ar šautumėt į beginklius žmones, jeigu būtų toks įsakymas?“ Desantininkas patikslina, kad esąs karininkas leitenantas, ir paaiškina, jog šauti į žmones leidžiama tuomet, jeigu konflikto metu vyksta susidūrimai ir kariškiams gresia pavojus. Tada pasakiau, kad vadovaujantis tokia nuostata visai nesunku bet kokioje situacijoje pradėti šaudyti į žmones. Tokiai išvadai karininkas neprieštaravo. Paklausiau, kaip jis asmeniškai pasielgtų, jeigu jo tiesioginis viršininkas įsakytų jam šauti į beginklius žmones. Karininkas atsakė: „Stengčiausi šauti virš žmonių galvų“.
Kalbant apie RTV ir Televizijos bokšto šturmą, karininkas išsakė nusistebėjimą, kad žmonės nepasitraukė. Jo nuomone, tai netikslinga, nes prieš karinę jėgą neatsilaikysi, o pasekmė – žmonių aukos. Todėl reikėjo žmonėms kuo greičiau pasitraukti. Karininkas tvirtino, kad desantininkams šturmuojant komiteto pastatą iš priešais esančių gyvenamųjų namų langų į juos buvo šaudoma.
Į klausimą, kodėl nebuvo šturmuojamas parlamentas, karininkas paaiškino, kad pradėti nuo parlamento užėmimo negalima dėl politinės strategijos – šiuo atveju būtų aiškus karinis perversmas. Užėmus radiją ir televiziją, turi galimybę skelbtis nauja valdžia, buvusi izoliuojama, galima žmones nukreipti prieš parlamentą ir įtvirtinti naujos valdžios struktūras.
Prašėme karininką išsakyti nuomonę, kodėl vykdomos tokios karinės akcijos. Karininkas aiškino, kad totalitarinis režimas Sovietų Sąjungoje paveldėtas iš anksčiau (nuo Stalino laikų). Tačiau dabar vykdyti sparčias permainas nors ir demokratijos linkme negalima, nes tai įvairiuose Sąjungos regionuose sukelia sąmyšius, betvarkę ir susirėmimus tarp įvairių žmonių grupių, aukos neišvengiamos. Todėl desantininkų misija ir yra neleisti tiems sąmyšiams ir žmonių susidūrimams išsiplėsti. Permainas reikia reguliuoti iš centro. Be stiprios centro valdžios valstybė egzistuoti negali. Lietuva jau senai esanti Sovietų Sąjungos sudėtyje ir maištauti nebeverta.
Klausėme, koks karininko požiūris į asmeninę atsakomybę prieš Dievą, savo sąžinę, žmogaus sielos nemirtingumą. Į tai buvo atsakyta, jog, jo nuomone, tokios problemos, ko gero, gal ir egzistuoja. Studijuojant buvo dėstomas filosofijos kursas, tačiau čia daug neaiškumų, neįsivaizduojamų dalykų ir konkrečios nuostatos jis neturįs.
Pasiteiravome apie buitines sąlygas. Karininkas sakė, kad viskas gerai, maitina puikiai, dažnai gauna vištienos ir pan. Tik miega mažokai – maždaug keturias valandas per parą.
Teko kalbėtis su desantininkais ir prie Spaudos rūmų. Paklausus, ar šaudytų į žmones, jeigu gautų tokį įsakymą, vienas tankistas tik kartojo, kad tokio įsakymo negali būti. Kitas tankistas buvo kalbesnis. Pasakojo, jog jo tėviškė – prie Uralo. Jo tarnyba armijoje eina link pabaigos. Tarnybą pradėjo Lietuvoje prie Jonavos, po to perkėlė į Vitebsko desantinę diviziją, dalyvavo Baku ir Ferganos operacijose. Vienas transportinis lėktuvas gabena keturis tankus, divizijos permetimas vyksta greitai. Patvirtino, jog tiek Baku ir Ferganoje buvo nemažai žmonių aukų. Žuvo ir kareivių. Baku vienas kareivis nušovė kitą kareivį, tačiau aiškino, kad netyčia, nes norėjo išbandyti „neperšaunamą liemenę“, ar atlaiko kulkos. Už tai teismas jam skyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 48–50
