Aš, Tatariūnas Jonas, Jono, gyv. Vilniuje, liudiju, kad prie Televizijos bokšto sausio 13-osios naktį, tarp 2.30–3.30 val., mano akivaizdoje buvo nušautas Lietuvos pilietis Apolinaras Povilaitis, kurį pamačiau laikraštyje tarp žuvusiųjų ir atpažinau.
Nesu visiškai įsitikinęs, kad mano atpažintas žmogus yra būtent tas pilietis, kurį nušovė man matant, bet tai, kad jis buvo nušautas, aš galiu tvirtinti, nes kada pribėgau prie jo, jis nerodė jokių gyvybės ženklų.
Viskas buvo taip. Mes su pil. Povilaičiu stovėjome greta vienas kito prie tarybinių tankų ir desantininkų. Niekas iš žmonių, buvusių greta su mumis, priešiškų veiksmų kariškių atžvilgiu nesiėmė.
Kariškiai stovėjo prie bokšto sienos, o šarvuočiai ir tankai prieš juos ant esančio asfaltuoto tako. Aš pastebėjau, kad prie esančių eilinių kareivių pribėgo vidutinio amžiaus karininkas be šalmo, šviesiais plaukais, vidutinio ūgio, smulkaus sudėjimo. Jis, mojuodamas rankomis, davė kažkokius nurodymus. Po to jis pirmas puolė žmones, o paskui jį ir kiti kariškiai. Jis puolė sužvėrėjusiu veidu, keikdamasis daužė žmones automato buože, o paskui jį ir kiti, jų rankose buvo automatai, grandinės, metaliniai strypai, lazdos, ant kurių galų buvo apvynioti kažkokie skudurai. Jie pastoviai šaudė palei kojas ir virš galvų, dažnai atstatę automatų vamzdžius į žmonių krūtines. Žmonės pradėjo trauktis nuo bokšto.
Mes su minėtu pil. Povilaičiu patekome tarp kariškių, kiti truputį toliau atsitraukė. Pil. Povilaitis buvo keliais žingsniais arčiau kariškių nei aš, prie jo pribėgo kariškis. Povilaitis taikiai norėjo kažką pasakyti, bet kariškis stūmė jį automato buože į krūtinę, jis prarado lygsvarą ir buvo benukrintąs ant nugaros, o tuo tarpu šeimininkavęs karininkas be šalmo stovėjo šonu rėkdamas, o Povilaitis benukrisdamas nugara užkliudė tą karininką, o tas atsigręžęs ir truputį atšokęs, šovė į jį – tiesiog mano akyse.
Tuo tarpu prasidėjo didesnis šaudymas ir aš atsigręžęs pamačiau dar vieną parkritusį vaikiną, prie jo pribėgę žmonės ėmė jį nešti. O Povilaitis gulėjo, aš pribėgau prie jo, nes žmonės buvo toliau nei aš ir per paniką nematė jo. Jie buvo jau atsitraukę arčiau to vaikino.
Kada pribėgau ir pasilenkiau, aš paliečiau jo šoną ir pajutau parako kvapą bei pamačiau kraują ant savo rankų. Pil. Povilaitis nerodė jokių gyvybės ženklų, tada bandžiau jį kelti, bet man vienam tai buvo per sunku, o dar ir tankai pradėjo link mūsų važiuoti. Tada šaukiau žmones man į pagalbą, kai kurie atbėgo. Aš puoliau ieškoti ir šaukti gydytojo. Kol ieškojau, tą žmogų jau išnešė už vartų. O tas karininkas, kuris šovė ir toliau rėkė bei šaudė, daužė automato buože žmones, pasitraukė už tankų. Po akimirkos atbėgo daryti “tvarką” kiti galvažudžiai.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 32–34
