Parodymai Lietuvos prokuratūrai
1991 m. sausio 13 dieną, sekmadienį, 1.30 val., mūsų namą, esantį netoli Televizijos bokšto, sudrebino patrankų šūviai. Dangų raižė prožektorių spindulių pluoštai. Sprogimų garsas ir žybsniai, automatų serijos sklido nuo Televizijos bokšto pusės. Paėmęs megafoną išėjau į kiemą ir pakviečiau aplinkinių namų vyrus skubėti prie bokšto. Žmonės būriais kopė šlaitu link bokšto. Viena moteriškė paklausė manęs, ar atidaryti sandėlį ir išdalinti žmonėms dujokaukes? Pasakiau, kad dujų atakos neturėtų būti.
Televizijos bokšto teritorija, kai aš atbėgau, dar nebuvo užimta, tankų triukšmas ir šūviai sklido iš Sudervės gatvės pusės, iš administracijos pastato prieigų.
Kažkas sušuko, kad tankai šturmuoja kelią, kylantį į bokšto kalną, traiško jį užtvėrusias mašinas ir žmones, – ten reikalinga pagalba. Pakviečiau megafonu vyrus, ir apie šimto žmonių grupė metėmės dešinėn, į pakalnę. Tačiau netrukus pamatėme priešais atbėgančius šaukiančius žmones, o paskui juos riaumojančius ir šaudančius iš kulkosvaidžių ir patrankų tankus bei tanketes. Mūsų akyse tankai sumalė teritoriją saugančią tvorą ir traiškydami medelius, pasuko link bokšto. Tankai važiavo bėgančio žmogaus greičiu, šaudė iš patrankų ir akino žmones prožektoriais. Atviruose šarvuočių liukuose stovėjo desantininkai ir šaudė besitraukiantiems žmonėms virš galvų. Dažnai paleisdavo seriją trasuojančių kulkų, mėtė sprogstamuosius paketus. Žmonės šaukė. Vieni iš baimės, kiti iš įniršio. Buvo klaiku. Priekyje krito nušautas augalotas vaikinas. Jam šovė tiesiai į galvą. Jaunuolis mirė vietoje. Draugai išnešė jį į saugesnę vietą, paguldė po medžiu, o paskui šešiese nunešė žemyn į pakalnę, link Lazdynų mokyklos.
Vėliau, pašarvotą Sporto rūmuose vaikiną atpažinau – tai buvo Ignas Šimulionis, 34-tos mokyklos dvyliktokas, prieš mėnesį atšventęs savo aštuonioliktąjį gimtadienį. Vienturtis tėvų sūnus. Jo motina, Sibiro tremtinė, pereitą vasarą parsivežė iš Igarkos savo močiutės palaikus…
Tankų vikšrai perskyrė žmones į dvi dalis ir apsupo bokštą. Viena dalis liko prispausta prie bokšto, kita – išorinėje tankų lanko pusėje. Prasidėjo Televizijos bokšto šturmas. Galėjo būti antra valanda nakties. Nežinojau, kad kitoje tankų pusėje, priploti prie bokšto žiūrėjo mirčiai į akis ir keturi filosofijos fakulteto studentai; tarp jų ir mano duktė Rūta. Švilpiant virš galvų kulkoms, jų skanduojamas “Lietuva!” labiau panešėjo į nevilties apimtą “Mama!”
Desantininkai pagal komandą puolė bokštą ir aplink stovinčius žmones. Kurtinančiais patrankų šūviais, sprogstamaisiais paketais ir kulkomis nustūmė bokšto gynėjus žemyn, link Sudervės gatvės. Buožėmis išdaužė bokšto langus ir įsiveržė į pastato vidų.
Vėliau buvo kalbama, kad šis šturmas buvo visiškai nereikalingas, nes bokšto viduje jau šeimininkavo desantininkai, kuriuos per požeminį tunelį įvedė į bokštą Burokevičiaus šalininkai. Kartas nuo karto iš vieno šarvuočio pasigirsdavo rusiškai ir lietuviškai skelbiama žinia, kad “buržuazinė Lietuvos vyriausybė jau nuversta, valdžią paėmė darbininkai, valstiečiai ir tarnautojai. Jiems vadovauja “nacionalinio gelbėjimo komitetas”. Buvo siūloma skirstytis žmonėms į namus. Kadangi nuo miesto centro pusės girdėjosi šūviai (kaip vėliau paaiškėjo, buvo atakuojami Radijo ir televizijos komiteto rūmai Konarskio gatvėje), pagalvojome, kad ir su Aukščiausiosios Tarybos rūmais jau įvyko tas pats, kaip ir čia…
Tačiau žmonės nesiskirstė, neišsigando šūvių ir aukų, apsupo šarvuotas mašinas, įnirtę šaukė “okupantai!”, “fašistai!” Vienas vyriškis sušuko: “Turėčiau nors kokį prieštankinį ginklą, tai aš jiems parodyčiau, kaip pulti beginklius žmones!” Tarp mūsų buvo ir rusų, jie šaukė “Krasnyje fašisty, zveri, kto vas porodil, izvergov?!” Po minią iš lėto klaidžiojo tankų vamzdžiai, sudvejinti su galingais prožektoriais, stabtelėdami ties vienu ar kitu veidu. Keletą kartų sustojo ties manim (gal todėl, kad rankoje laikiau megafoną). Stovėti apšviestam prieš tanko vamzdį buvo šiurpu. Juolab, kad tai kairėj, tai dešinėj nuaidėdavo patrankų šūviai, virš galvos pralėkdavo raudonų trasuojančių kulkų spiečius. Tačiau žmonės nesitraukė.
Pasigirdus komandai “Očistit teritoriju bašni!”, desantininkai pradėjo smarkiau šaudyti, tankai sugriaudėjo motorais ir grėsmingai pasisuko į žmonių pusę. Priešais mane stovėjęs marga apranga ir jūreiviškais marškinėliais vilkintis desantininkas paleido seriją šūvių į žemę prieš pat mano kojas. Iš žemės purslų supratau, kad tai ne tušti šoviniai. Tuo metu šovė kairėje už kokių 6 žingsnių stovėjęs tankas ir mane apkurtino. Pagalvojau, kad trūko kairės ausies būgnelis. Tankai ir tanketės pajudėjo ir pradėjo iš lėto važiuoti į žmones, stumdami minią nuo Televizijos bokšto. Žmonės išsigandę traukėsi. Privažiavę išverstos tvoros liekanas, tankai sustojo. Bokšto gynėjai buvo nustumti, išblaškyti, nuliūdę, su ašaromis akyse. Mačiau gailiai verkiant 21 mokyklos mokytoją Nataliją Keturkienę.
Nepraeinant ausies ir galvos skausmui, apie 4.00 val. ryto, greitosios pagalbos mašina buvau pristatytas į 2 ligoninę Subačiaus gatvėje, kur nustatė ausies ir galvos akustinę traumą nuo oro bangos.
Duktė grįžo namo sukrėsta tragedijos ir nekaltų aukų. Pasimetusi su mokslo draugais, ji ieškojo jų tarp suguldytų užmuštų ir sužeistų, nešamų į greitosios pagalbos mašinas.
Mano nuomone, bokšto puolime dalyvavo 8–10 didelių (T-72) tankų ir dukart tiek vikšrinių tankečių. Patrankos iššovė gal 30–40 kartų. Galiu patvirtinti, kad bokšto gynėjai jokių ginklų neturėjo, jokių provokuojančių veiksmų nedarė, priešinosi kariškiams tik pasyviai – šaukdami ir savo kūnais užstodami Televizijos bokštą. Dėl tragiškų įvykio pasekmių kalti tik kariškiai ir juos pakvietęs “nacionalinio gelbėjimo komitetas”. TSRS informacijos priemonių pateikiami įvykio aprašymai yra melagingi.
1991 m. sausio 15 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 27–31
