Šeštadienio budėjimas ir sekmadienio raudonosios armijos kraugerių puolimas
1991 m. sausio 12 d. 11.30 val. atvažiavome į Vilnių iš Druskininkų budėti prie Televizijos bokšto, saugoti jį nuo Lietuvos išdavikų ir raudonosios armijos kraugerių puolimo.
Mes, dalis kaimo kapelos, atvažiavome nuo Druskininkų sąjūdžio “Atgimimas” linksminti ir šildyti sušalusius žmones savo muzika. Grįžti į namus buvome sutarę 23.30 val., bet mūsų paprašė, kad liktume dar, nes liaudis nuobodžiauja. Tai mes ir likome. Kažkas pasakė, kad atvažiuoja tankai. Tada visi apjuosėme Televizijos bokštą. Pradėjo giedoti “Sveika Marija” ir poteriauti. Tankai artėdami vis šaudė iš savo pabūklų gąsdindami žmones, bet niekas nepabūgo. Aš stovėjau per du metrus nuo Televizijos bokšto. Staiga pamačiau priartėjančius tankus. Šaudė. Man atrodo, kad ne tikrais šoviniais. Privažiavę prie pietinės bokšto pusės sustojo. Iš vienos mašinos išlipo kareiviai ir pradėjo pulti žmones. Pirmiausia metė sprogstamus paketus į dešinę pusę, pasirodė tamsūs dūmai. Tankai, sukinėdami savo vamzdžius, vis šaudė iš pabūklų į žmones. Aš atsigręžiau į bokštą, pastebėjau, kad viduje jau kareiviai. Vienas prilėkė prie lango, kur stovėjau, trenkė į stiklą ir iš automato pradėjo šaudyti į žmones. Tada aš pasitraukiau prie pagrindinio įėjimo į Televizijos bokštą. Mačiau, kad ant žemės gulėjo keli žmonės – sužeisti, o gal ir nušauti. Vis dar šaudė į žmones. Aš pasitraukiau toliau, tada pasigirdo didelis trenksmas ir aš nukritau ant žemės, galvoje pradėjo ūžti. Atsistojau ir pamačiau, kad prie manęs stovėjusi moteris buvo visa kruvina – jai kažkuo pataikė į veidą. Ją žmonės nuvedė tolyn. Nuo to trenksmo ilgai skambėjo ausyse, bet po truputį praėjo. Baisus buvo tas laikas neapsakomai. Vien tik tankų sprogdinimai ir automatų šaudymas į žmones. Po kiek laiko nusileidau žemyn. Pamačiau, kad viską apsupę tankai. O viršuje vis tratėjo automatai ir tankų šūviai.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 10–12