1991 metų sausio 11–13 dienomis patirti įspūdžiai ir matyti įvykiai
Dėl sovietinės armijos veiksmų š.m. sausio 11 d. pajutau vidinę įtampą ir nerimą. Po Spaudos rūmų ir kitų pastatų užgrobimo pasidarė aišku – gynyba (budėjimas) yra pareiga, o ne pramoga. Tos pačios dienos vakare su dviem kaimynais išvažiavau budėti prie Televizijos bokšto. Budėjome visą naktį iki sausio 12 d. 7.30 val. ryto. Du nepažįstami vyrai organizavo ir konkretino saugotinas vietas. (Nežinau ar jie buvo bokšto darbuotojai, ar žmonės iš pasyviųjų gynėjų tarpo.) Mes pasirinkome vietą prie tunelio, vedančio į Televizijos bokštą, lauko durų. Jos buvo užrakintos. Viduje (koridoriuje) buvo keli vyrai, žiūrėjo televizijos laidą ir šiaip budėjo kartu su mumis. Po kurio laiko, dar gerokai prieš vidurnaktį, pasklido žinia, kad bokšto link važiuoja tankai. Prie durų susirinko keliasdešimt žmonių. Jautėsi įtampa. Vyrai stojome priekyje, už mūsų, arčiau sienos, moterys. Greta esančio pastato antrame aukšte keli vyrai tikrino ir ruošė “darbui” ugniagesių žarną. Vis šiokia tokia pagalba ginantis užpuolimo atveju. Jokio ginklo pas juos nepastebėjau. Laikas slinko, tačiau nei tankų, nei kareivių nesimatė. Kadangi stiklo durys ir šalia esantis langas užpuolėjams nesudarytų sunkumų patekti į vidų, todėl kažkas iš susirinkusiųjų pasiūlė kuo nors uždengti – užgriozdinti juos. Netrukus buvo surasti ir atitempti storos skardos lakštai, metaliniai vamzdžiai, panaudotas šalia stovėjęs masyvus betoninis gėlių vazonas. Vienu žodžiu, atsirado primityvi kliūtis – barikada.
Taip besidarbuodami žmonės aprimo, surado ir atsinešė akordeoną, grojo, šoko, dainavo, žaidė žaidimus. Paryčiui žmonių sumažėjo, pasijuto nuovargis, tačiau patys kantriausieji neprarado geros nuotaikos, juokavo. Tokių saviveiklinių židinių buvo ne vienas ir ne du, jų buvo daug tiek prie paties bokšto, tiek čia – pagrindinio įėjimo prieigose. Visą laiką buvome vaišinami atvežama ir atnešama arbata, įvairiais kepiniais, sumuštiniais, žmonės kurstė laužą ir šildėsi prie jo. Kartais nueidavome prie bokšto. Už jo stiklo langų ir durų buvo šviesu bei ramu, jokių saugotojų, juo labiau ginkluotų, viduje nesimatė. Po vidurnakčio mašina buvome nuvažiavę prie tarpmiestinės telefono stoties ir Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Žmonių nuotaika ir vaizdas ten tokie patys, kaip ir prie bokšto.Tik prie AT rūmų daug šviesiau, linksmiau ir gausiau.
Taip praėjo naktis. Grįždami į namus sutarėme, kad pailsėję vėl važiuosime saugoti Televizijos bokšto. Sausio 12 d. po pietų mašina išvažiavau į miestą prie saugomų objektų. Visur vakarykštis vaizdas, daug žmonių. Jau sutemus kalbėjau su kaimynu. Žinodami, kad naktį sunkiau budėti ir būna mažiau žmonių, sutarėme važiuoti į “objektą” apie 3–4 val. ryto. Namuose radijo imtuvas pastoviai įjungtas. Gilėjant vakarui iš jo sklinda vis labiau jaudinančios žinios apie armijos judėjimą ir kvietimas rinktis budėjimui. Nesiguliau, vis sekiau radijo informaciją. Apie pirmą valandą nakties (1991 01 13) pradėjau rengtis, šildyti arbatą. Pro pravirą langą girdėjosi vis stiprėjantis miesto triukšmas ir keistas virpinantis orą dundesys. Nusprendžiau, kad delsti negalima. Paėmiau vėliavą ir išėjau. Lauke pamačiau pavieniui ir grupelėmis bėgančius (skubančius) žmones. Pasiūliau pavėžėti. Įsėdo trys ar keturi žmonės, tiksliai neprisimenu, ir pajudėjome. Sankryžoje prie parduotuvės “Pasidaryk pats” teko sustoti, nes Viršuliškių gatve nuo kapinių pusės riaumojo tankai ir suko kairėn, link Karoliniškių. Kažkur šaudė, iš visų pusių bėgo žmonės, važiavo lengvosios automašinos. Pravažiavus paskutiniam tankui pajudėjome ir mes. Važiavome paskui tankų koloną. Prie Spaudos rūmų jie sustojo, nes iš Žvėryno pusės į kalną važiavo kita tankų kolona. Gal tai buvo ir ne kiti tankai, o tie patys, susikaupę žiede, nes jie suko į kairę pro “Saturno” parduotuvę. Supratęs, kad gatve nepravažiuosiu, pasukau į šaligatvį ir juo nuvažiavau toliau, aplenkdamas tankus. Taip elgėsi ir kitų automobilių vairuotojai. Taip aplenkę tankus, vėl važiuojamąja gatvės dalimi nukakome iki “Merkurijaus” parduotuvės. Čia palikau mašiną ir per kiemus pasiekiau bokštą.
Atsiradau prie centrinio įėjimo. Ten daugybė žmonių. Kairėje pusėje girdėjosi tankų variklių riaumojas. Žmonės kalbėjo, kad dešinėje pusėje kolona sustabdyta, yra aukų, sulamdytos mašinos. Čia greitosios pagalbos mašinos stovėjo su įjungtais varikliais. Vienu momentu tankų motorų gausmas pritilo ir žmonės buvo akinami prožektorių spinduliais bei gąsdinami kreipiamų tiesiai į jų galvas vamzdžių gerklių kiaurymėmis. Žmonių buvo daug. Man kilo mintis, kad žmones reikia kviesti apsupti visą teritoriją palei tvorą. Žmonės, paklausę kvietimo, patvoriu pradėjo kilti į kalną. Kiti stovėjo apsupę mirties mašinas. Santykinė ramybė truko neilgai. Vėl pasigirdo kurtinantis variklių riaumojimas, pasklido aitrus nesudegusio kuro kvapas. Tankai pradėjo “muistytis”, sukiotis vietoje, važinėti pirmyn atgal, kreipti savo šnerves patvoriu, bokšto kryptimi. Iš viename jų, esančiame kažkur aukščiau, įrengtų garsiakalbių pasigirdo (lietuviškai): “Broliai ir sesės! Valdžia Lietuvoje perėjo į nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas! Skirstykitės! Eikite į namus, kuriuose jūsų laukia šeimos“ ir t.t. “Viskas, karinis perversmas. Aukščiausioji Taryba puolama taip pat”, – nusmelkė mintis. Tačiau “svajoti” nebuvo kada. Motorų kriokimas, žmonių šūkavimai ir klyksmas, šūvių papliūpos, susirinkusiųjų skandavimai: “Lietuva”, “Laisvė”, “Fašistai”, po kojomis juntamas žemės virpėjimas, – viskas susiliejo į vientisą, košmarišką vyksmą, skatinantį neapykantą užpuolėjams ir ryžtą ginti ir gintis.
Prie vieno įnirtingai besisukiojančio tanko, esančio žmonių apsuptyje, kilo triukšmas, girdėjosi kvietimai gelbėti sužeistuosius. Tankai pajudėjo. Aš nubėgau patvoriu į kalną. Priekyje, iš šono, paskui mane bėgo žmonės, važiavo tankai. Supratau, kad tvora jiems ne kliūtis, jų tikslas – bokštas. Pasišokėjęs užsikabinau rankomis už tvoros viršaus, tačiau persisverti per ją iš pirmo karto nepavyko. Saugojau vėliavą. Paprašiau pro šalį bėgančiųjų padėti. Jau kitoje aptvaro pusėje bėgau prie bokšto. Aplink visą statinį buvo pilna žmonių. Jie be perstojo skandavo, dainavo, mojavo vėliavomis. Žmonės iš visų kampų vis dar bėgo bokšto link. Pribėgęs prisijungiau prie ten esančiųjų. Kurį laiką stovėjome ir skandavome. Iš visų pusių, kiek matėsi, bokštą supo tankai, jų keliamas triukšmas stiprėjo, nuo jų pusės girdėjosi automatų šūvių papliūpos. Per kelis metrus nuo žmonių tankai kiek pasisukioję sustojo. Pasikartojo žemai, prie centrinio įėjimo patirtas vaizdas, kai prožektorių spinduliais ir vamzdžiais vedžiojo žmonių galvų aukštyje. Pagaliau prasidėjo tai, kas buvo suplanuota. Truputį dešiniau nuaidėjo kurtinantis šūvis. Žmonės susigūžė, bet nesitraukė. Trenkė šūviai ir iš prieš mus stovinčių mašinų. Kuris ar kurie tankai šaudė, negalėjau matyti, nes nuolat akino jų lempų ir prožektorių šviesa. Pabiro stiklai ir smulkūs betono ar tinko gabaliukai. Šaudymas vyko be perstojo, sunku orientuotis kas darosi aplinkui. Girdėjosi kvietimai išeiti iš po bokšto “kepurės”, kad neužgriūtų. Pakėlęs galvą, pamačiau, kad keli vyrai neša kitą. Nuo šūvių sukeltos oro bangos žmonės griuvo ant žemės, kėlėsi, traukėsi toliau ir per keletą žingsnių nuo bokšto sustojo. Man “užgulė” dešinę ausį, vėliau pajutau tos galvos pusės skausmą. Tuo metu tankai pajudėjo į priekį. Visur dūmai iš mašinų variklių ir numestų dūminių įtaisų. Matomumas blogas. Tanko vietą stengiausi nustatyti pagal jo variklio garsą ir lempų šviesą. Žmonės, vengdami pakliūti po vikšrais, bėgo į šalį. Taip tankai privažiavo prie bokšto ir pasisuko šonu į jį. Kai kurie važiavo ratu aplink bokštą. Jiems sustojus pamačiau kareivius su atkištais į žmones automatais. Jie stūmė mus tolyn nuo bokšto, mojuodami ginklais ir šaudydami virš galvų, į mus ir į žemę. Laimei – prieš mus tuo metu esantys kareiviai šaudė tuščiais šoviniais. Kiti kareiviai veržėsi per išmuštus langus į vidų. Per tą sumaištį paėjėjau apie 20–30 m prieš laikrodžio rodyklę aplink bokštą ir sustojau toje vietoje, kur tamsoje plevėsavo per langą iškišta trispalvė. Tankai vėl pasisuko į mus, kad galėtų, kaip paaiškėjo vėliau, padedami automatininkų, vyti žmones tolyn nuo bokšto. Po tokio pasiruošimo tankų varikliai pritilo. Buvo 1991 metų sausio 13-tos 2.15 val. nakties.
Kartas nuo karto pasigirsdavo šūvių papliūpos. Ar dar buvo žmonių kitoje bokšto pusėje, prie miškelio, nežinau, tačiau iš ten Žvėryno kryptimi 30–40 laipsnių kampu buvo šaudoma šviečiančiomis kulkomis. Kiek anksčiau tokiomis pat kulkomis buvo šaudoma ir iš dešinės nuo manęs bokšto pusės, Grigiškių kryptimi. Matėsi, kad tai buvo daroma nuo tanko, o gal ir jau užimto bokšto lango. Sakau užimto todėl, kad aš, kaip rašiau aukščiau, stovėjau toje vietoje, kur vakar ir šiąnakt “šturmo” metu per atvirą langą iškišta plevėsavo (plaikstėsi) Lietuvos valstybinė vėliava. Įsiveržus kareiviams į bokštą po kurio laiko ji buvo įtraukta į vidų ir mes, mačiusieji, supratome, kad ten jau šeimininkauja nauja valdžia ir tvarka. Aplinkui trata tušti ir koviniai šūviai, virš galvų švilpia kulkos. Vėl, jau kelintą kartą, trenkia tankų kurtinantys šūviai, vėl lekia nuo galvų kepurės, žmonės tupia prie žemės, gūžiasi, bet nepanikuoja ir nesitraukia. Įdomus ir keistas atvejis. Vienu momentu stovėjau kairiu šonu (daugiau nugara) į šovusįjį tanką. Nugriaudėjus šūviui ir pliūptelėjus šiltai oro bangai, sprando srityje (kairėje pusėje) nusmelkė aštrus skausmas, o po kelių sekundžių “atsikimšo” dešinė ausis. Tuoj pat nustojo ir galvos skausmas.
Po kurio laiko išbyrėjo iš vidaus daužomas žemiausiai esantis apvaliojo bokšto langas. Po to kitas – aukščiau. Matėsi aukštyn žemyn vaikščiojančių žmonių siluetai.
Žemai, prie bokšto, laikas slinko į praeitį. Aplinkui įprastas triukšmas, skandavimai, prakeiksmai, ypatingai, kai buvo nuiminėjama mūsų trispalvė ir, aišku, verksmas ir ašaros.
Santykinės ramybės metu vaikščiojau siauru, žmonių žiedą nuo tankų ir kareivių skiriančiu koridoriumi ir bandžiau kreiptis į pastaruosius, prašyti, kad jie savo seserų, motinų ir žmonų atminties ir pagarbos vardan nešaudytų į čia susirinkusius beginklius žmones. Kareivių stovėsena ir veidų išraiška tokia, lyg jie kiekvienu momentu būtų pasiruošę staigiam šuoliui arba atakai. Į mano žodžius, nors šaukiau garsiai ir negirdėti jų buvo negalima, jie nereagavo. Tik vienas kareivis prislopintu balsu šūktelėjo: “Aš žvėris! Eik šalin! Šausiu!” Šalia stovėjęs vyras su baltu chalatu spustelėjo mano ranką signalizuodamas, kad neverta aštrinti situacijos. Nuėjau toliau. Kitoje vietoje man atrodė, kad kariškis, sėdintis tanko bokštelyje, girdi mano žodžius ir galvos linktelėjimu parodė, kad jiems pritaria. O šiaip, veidai jų – sustingęs vaškas.
Po santykinės ramybės tankai ir kareiviai suaktyvėja. Vėl sukaukia varikliai, kartas nuo karto zvimbteli kulkos, pasklinda tankų ir dūminių įtaisų skleidžiami dūmai. Vėl ta pati taktika. Tankai važiuoja tiesiai į žmones, pastarieji bėga į šonus kur pakliūva, kareiviai, šaudydami ir mojuodami ginklais, veja susirinkusius tolyn nuo bokšto. Tik dabar visa tai daroma daug griežčiau ir žiauriau.
Pagaliau prasideda “ataka”. Netoli manęs buvę du tankai pradeda sukinėtis vietoje, važinėti zigzagais, taikydami į išsklaidyto buvusio vientiso žmonių sambūrio atskiras grupeles. Tą patį daro ir toliau stovintys tankai. Ir štai jie pradeda dideliu greičiu elipsėmis važinėti po visą bokšto teritoriją, laužo aptvarą, kareiviai puola grupelėmis ir pavieniui besitraukiančius žmones. Šiuo metu viskas, – tankai, žmonės ir kareiviai susimaišo į vieną, chaotiškai besiblaškančią visumą. Neišversto aptvaro kampe susispiečia nespėjusių perlipti jį ir pabėgti žmonių grupė. Tankai vienas po kito dideliu greičiu lekia į juos ir tik paskutiniu momentu pasuka į šalį. Keliasdešimt žmonių likome už “fronto linijos” (netoli bokšto) ir pavieniui stengiamės pasiekti “savuosius”.
Pagaliau aš jau žemai, prie pagrindinio įėjimo, o ten, viršuje, dar vis riaumoja tankai. Ant šlaito kraštelio, kur neseniai stovėjo aptvaras, į eilę sustoję drąsiausieji skanduoja ištikimybės Lietuvai šūkius ir siunčia prakeiksmus užpuolėjams. Juos pastoviai įvairiais būdais “atakuoja” tankai. Nežinau iš kur pasirodo būrelis policininkų, jie kviečia žmones lipti žemyn ir patys atsistoja į jų vietą. Laikrodis rodo 1991 metų sausio tryliktos 3.15 val. nakties. Tačiau ant kalnelio, kairėje pusėje, kur administracinės patalpos atsiremia į šlaitą, tankams nepasiekiamoje vietoje, stovi grupelė žmonių su iškelta trispalve ir nesitraukia. Prieš juos, nugara į bokštą, taip pat išsirikiuoja policininkai. Čia, žemai, stovi greitosios pagalbos mašinos, skuba darbuotojai baltais chalatais. Viena kita mašina nuvažiuoja su įjungtais šviesos signalais. Ant neštuvų atnešamas dar vienas sužeistasis ar… Nešimo kelią žymi kraujo juosta.
Žmonių dar daug. Jie piktinasi, svarsto, gaili išvežtų greitosios pagalbos mašinomis. Kai kas verkia. Tarp žmonių vaikštinėja susikrimtę vyrai ir moterys, klausinėja ir ieško savo vaikų ar pažįstamų. Vieni pasimetė sumaištyje, kiti atskubėjo iš namų “dramai” besibaigiant, nes čia buvo išėję jų šeimų nariai. Visų nuotaika prislėgta, kankina bejėgiškumas ir nežinia.
Pagaliau policininkus ant šlaito kraštelio “pakeičia” kareiviai. Reiškia “teritorija išvalyta”. Tačiau kairėje esanti grupė su iškelta trispalve dar “laikosi”. Sutinku pažįstamų, kalbamės. Žmonės pamažu pradeda skirstytis. Po kurio laiko ir aš einu prie mašinos. Pakvietęs dar keturis žmones važiuoju prie Aukščiausiosios Tarybos. Pakeliui sustojame prie tarpmiestinės telefono stoties. Ji “mūsų”. Aukščiausioji Taryba taip pat. Jau 7-ta valanda ryto. Laikas pailsėti.
1991 m. sausio 20–26 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 27
Lapų Nr. 4–9
