Buvo vėjuotas sausio 11 d. rytas. Išsiruošėme dviese prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau, važiuodami troleibusu, nutarėme eiti prie Spaudos rūmų. Žmonių ten matėsi ne itin daug, kelios dešimtys, daugiausia moterys. Pūtė nepaprastai stiprus vėjas. Išbuvę apie 2 valandas gerokai sušalome ir nuėjome į “Mados” parduotuvę. Viduje kilo šurmulys, žmonės bėgo prie parduotuvės langų, pro kuriuos ir aš pamačiau tankus prie pastato kitoje gatvės pusėje. “Bėgam prie Spaudos rūmų”, – pasakiau aš ir mes nusiskubėjome ten. Viskas buvo taip pat, kaip ir anksčiau, tik žmonės stovėjo neramūs, tačiau nesiskirstė. Į akį krito trys jaunos merginos. Viena jų buvo su nepaprastai gražiais tautiniais drabužiais, kurie matėsi iš po žieminio palto. “Štai geriausias ginklas”, – pasakiau aš. Stiklines rūmų duris, kažkuo užbarikaduotas, saugojo jaunas neaukštas vyrukas su ūseliais. (Sausio 13 d. mes matėm jį ir Televizijos bokšto administracijos pastate. Panašus į jį buvo nuotraukoje nušautasis, bet galbūt tai ne tas pats asmuo.) Žmonės kalbėjo, kad tankai puls Parlamentą. “Kaip mes žinosim apie pavojų?”, – paklausiau aš to jaunuolio anapus durų. “Kauks sirena”, – atsakė jis man. Kurį laiką tęsėsi ramybė. Staiga kraupiai sustaugė sirena. Kaukė šiurpiai, netildama, stingdydama kraują. Bet mes visi likom stovėti, tik susikibom už parankių ant pirmojo aukšto paaukštinimo. Mojom rankom, kad ateitų einantys gatve, bet atėjo nedaug. Karinė technika, drebindama orą, užtvenkdama gatvę ir stabdydama judėjimą, laužydama bordiūrus, greitai artėjo tiesiai į mus. Mes stovėjom susikibę rankomis, daugiausia moterys, be menkiausio ginklo rankose. Viskas vyko labai greitai. Iš trijų sunkvežimių (o gal daugiau) iššoko desantininkai, puolė žmones automatų buožėmis, daužė kur pakliuvo. Vyrai stengėsi juos sulaikyt, bet jėgos buvo nelygios.
Staiga nuo priestato viršaus pasipylė drumzlino vandens čiurkšlė tiesiai į desantininkus. Aš apsidžiaugiau tokiu paprastu ir tobulu ginklu. Pamačiau jauną vaikinuką, pilantį ant jų vandenį ir mintyse nusistebėjau jo drąsa. Tačiau pirma desantininkų grupė prasiveržė, išdaužydama durų stiklus ir aplink stovėjusius žmones automatų buožėmis. Vandens srovė sulaikė du karininkus, kurie metėsi atgal, bet vienas jų griebėsi automato. Driokstelėjo šūvis iš tanko ir tuo pat metu papliūpa iš automato. Visa tai buvo nutaikyta į jauną beginklį vaikinuką ant stogo. Jį peršovė. Įniršęs karininkas antrą seriją norėjo paleisti į žmones, tačiau antrasis jį ir sulaikė. Šaudymas, sirena, tankai – žmonės pasipylė iš troleibusų, iš gatvės, bėgo link mūsų šaukdami, įniršę, apsupo tankus. Tankistai, pasirengę pulti, tylėdami stovėjo. Įstrigo atmintin tik sena senutėlė močiutė, apie 85 metų amžiaus. Mažutė ji vaikščiojo aimanuodama, šaukdamasi Dievo. Mergaitės ją ramino. Nors ir pilna išgąsčio, ji nebėgo nuo durų, nesitraukė, nesislėpė nuo tankų ir automatų šūvių. Ji buvo su mumis, ta maža senutėlė.
Kitą vakarą su sūnumi praleidau prie Radijo ir televizijos komiteto. Kol kas ten vyravo taika ir ramybė. Žmonės dainavo, kalbėjo, atrodė ramūs. Ir štai vakaras iš 12 į 13 naktį. Vakare, 21.00 val., su dukra ir vyru išsiruošėm prie Televizijos bokšto. Nustebino gausybė žmonių, tiesiog tūkstančiai, daugiausia jaunimas – moksleiviai, studentų. Jie nuostabiai dainavo ir šoko, vyravo giedra nuotaika. Apie pusę dvylikos nugaros skausmas privertė mane įkalbint dukrelę eiti namo. Jos klasė, 11 c iš 40 vid. mokyklos, dar pasiliko. Kuomet visi trys leidomės pėsčiomis nuo bokšto, pravažiavo milicijos mašina su mėlynu žiburėliu, įkandin jos pilnutėlis autobusas raudonais apvadais. Pilnutėlis beveidžių karininkų. Jų siluetas aiškiai ryškėjo languose, visi jie žvelgė bokšto link, buvo grėsmingi, jų tikslas man pasirodė neaiškus. Už kelių metrų pasirodė lygiai toks pats antras pilnutėlis autobusas. Bloga lemiantys krankliai skrido bokšto link. Jų galėjo būti apie 50. Šiurpi nuojauta smelkė širdį, ritosi gyslomis. Tai buvo karininkai, ne kareiviai. Jų buvo labai daug. Ko jie važiavo? Kodėl tiek daug, kieno milicija rodė kelią? Nežinojau, ką ir kur galėčiau perspėti. Pakeliui nei telefono, nei kam skambinti. Bet kol kas dar buvo ramu. Raminau save, kad gal apsirikau, gal nieko blogo, kad jie važiavo į tą pusę. Tik vėliau supratau, kad vadai nuvažiavo pirmieji suplanuoti ir vykdyti “operaciją” prieš beginklius dainuojančius žmones. Ataka prieš vaikus, prieš mergaitę, sutraiškytą tanko, prasidėjo. Ji nebuvo spontaniška, ji buvo gerai paruošta. Mes jau buvom namie, vis dar buvo ramu, tik nuojauta gniaužė širdį. Pro virtuvės langą aiškiai mačiau bokštą, kai staiga prasidėjo nenusakomi dalykai – raudoni atšvaitai sprogimų, pabūklų salvės, nenutrūkstamos automatų serijos, šviečiančių kulkų spiečiai. Raketos raižė orą nesustodamos, be pertraukos, daugiau nei dvi valandas tęsėsi bokšto ataka, ataka prieš beginklius. Aš siaubingai verkiau, akyse man stovėjo dainuojantys ir šokantys jaunuoliai, moterys, vaikai. Ten virė pragaras. Lietuvišką dainą sušaudė piktadariai.
Pagaliau šūviai tapo retesni. Dangų perskrodė signalinė raketa. “Bokštas paimtas”, – supratau aš, sekdama jos skrydį. Kraugeriai signalizavo, kažkas to laukė, gal ruošė naują žudikų pamainą, naujus automatus ir tankus. Televizijos ekrane blėso mylimos žurnalistės veidas… Temo aikštė prie Aukščiausiosios Tarybos, pilna nuostabių lietuviškų akių, ekranas geso, viską apglėbė kruvina juoda naktis, pilna nerimo, nežinios, kančių, skausmo, skriaudos, paniekinimo ir paniekos. Radijas nutilo. Ir staiga, tarsi pažadintas juodame vidurnakty baikštus vieversys, išsiplėšė iš kruvinų nagų į pasaulio erdvę Sitkūnų radijas, gležnas mergaitės balsas, Lietuvos balsas – jis skelbė kovą, šventą kovą už savo tiesą, už savo laisvę tą baisią naktį. Balsas sklido į visos žmonijos širdis. Geros valios žmonės išgirskite!
1991 m. sausio mėn.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 59–61
