Pareiškimas dėl įvykių prie TV perdavimo bokšto 1991 m. sausio 13 d.
1991 m. sausio mėn. 13 d. apie 1.45 val. pabudau savo namuose nuo triukšmo, sukelto sprogimo (kaip vėliau pasirodė – tai buvo tankų pabūklų šūviai tuščiais sviediniais) pietinėje mūsų namo pusėje. Po to sekė dar keli tokie sprogimai. Įjungęs televizorių sužinojau, kad sovietinė armija šturmuoja Televizijos ir radijo komiteto pastatą, taip pat kad tankų ir šarvuočių kolona juda link Televizijos bokšto Karoliniškėse, kad tankai šaudo tuščiais sviediniais. Apsirengiau ir pasileidau bėgti link Televizijos bokšto. Iš visų pusių ten jau bėgo daug žmonių. Apie 2 val. atsidūriau prie Televizijos bokštą juosiančios tvoros iš vakarinės jo pusės. Tvorą jau juosė žmonių eilė, į kurią ir stojau aš. Prie pat bokšto taip pat matėsi daug žmonių. Girdėjosi stiprus karinių mašinų gaudimas nuo Kosmonautų pr. pusės. Po 5 min. pasigirdo šauksmai, skelbiantys, kad tankai pasirodė Sudervės gatvėje nuo Kosmonautų pr. pusės. Žmonės nuo tvoros metėsi ton pusėn. Atbėgęs ant skardžio ties Sudervės gatve apačioje pamačiau sovietinį tanką, kuris savo pabūklo vamzdžiu stengėsi nustumti skersai kelio stovintį autobusą LAZ. Kelią jam taip pat buvo pastojusi žmonių minia. Tankas sukinėjo savo bokštelį, kilojo – nuleidinėjo pabūklo vamzdį, pavojingai manevravo, tuo keldamas grėsmę jį supančių žmonių gyvybei. (Visi tankai buvo tokio tipo, kokius mačiau penktadienį, 1991 m. sausio 11 d., ties Spaudos rūmais). Tam tankui iš kairės (kelio atšakoje, vedančioje iš Sudervės gatvės į Kosmonautų pr.) stovėjo šarvuotis BTR, taip pat apsuptas žmonių. Už tanko, Sudervės gatvėje, stovėjo kitos, dar už jo – šarvuotis bei dar dvi karinės mainos (kokios konkrečiai, neatsimenu). Po 2–3 min. pasirodė karinių mašinų kolona iš pietinės Televizijos bokšto pusės (nuo “Lazdynų” prekybos centro pusės, įjungusios žibintus, jos važiavo Televizijos bokšto link). Pasileidau bėgti link bokšto kartu su kitais. Perlipom tvorą ir spėjome pribėgti prie Televizijos bokšto pagrindo dar neprivažiavus sovietiniams tankams. Prie bokšto aš atsidūriau dešinėje pusėje nuo įėjimo į bokštą. Bokštą toje vietoje juosė kokios 20 eilių žmonių. Po akimirkos prie bokšto privažiavo tankai, šarvuočiai, ant kurių sėdėjo sovietų kareiviai, apsivilkę neperšaunamomis liemenėmis, ginkluoti automatais. Žmonių minia skandavo: “Lietuva-Lietuva…”, “Okupantai”, “Fašistai” ir t.t. Karinė technika važiavo aplink bokštą, šaudydama iš tankų pabūklų, iš tankečių kulkosvaidžių – matyt, tuščiais užtaisais. Turiu pabrėžti, kad nė vienas žmogus nepuolė bėgti nuo bokšto kariškiams darant tokį psichologinį spaudimą. Nesigirdėjo jokių panikos šauksmų. Po to pasirodė pėsti desantininkai, ginkluoti automatais. Rankose jie nešėsi kažkokias lazdas. Ant galvų buvo užsidėję šalmus ir antveidžius. Tačiau toje vietoje, kur stovėjau, jie minios nepuolė. Matyt, nuskubėjo link įėjimo į bokštą. Tuo metu pradėjo dužti pirmo aukšto langų stiklai. Man atrodė, kad jie daužomi iš vidaus, tačiau gali būti, kad jie dužo nuo šaudymo tuščiais užtaisais iš tankų pabūklų. Žmonės atsitraukė nuo sienos, o tuo metu į tarpą tarp bokšto sienos ir žmonių minios pradėjo skverbtis tankas tokiu būdu stumdamas žmones nuo bokšto. Toliau vyko šaudymas iš tankų pabūklų. Pasitraukėme apie 30 metrų nuo bokšto pagrindo. Karinės mašinos stengėsi išsklaidyti žmones. Tačiau ir šiuo metu nemačiau nė vieno bėgančio. Tankai savo pabūklų vamzdžius nutaikydavo į žmonių grupes, apakindavo prožektoriaus šviesa. Kareiviai mėtė kažkokius užsidegančius paketus. Desantininkai šaudė iš automatų į Televizijos bokšto sienas ir, atrodo, netuščiais šoviniais, nes matėsi kibirkštys, matyt, atsitrenkus kulkoms į betono sienas. Pamačiau, kaip žmogus, užsidėjęs kitą vyriškį ant pečių, nešė jį link tvoros. Kitas žmogus – susiėmęs už galvos – jį vedė link tvoros – galva sukruvinta. Pasigirdo šauksmai: “Gydytoją, gydytoją…” , ir pamačiau, kaip keturiese nešė žmogų. Bokšto pagrindas buvo jau “švarus” mūsų pusėje – žmonės buvo atstumti nuo jo. Supratę, kad apginti bokšto nepavyks, žmonės skirstėsi – ėjo iš Televizijos bokšto teritorijos. Būtent, ėjo, o ne bėgo, supratę, jog turi reikalą su bejausme karine mašina. Tvora, juosianti bokšto teritoriją, vietomis buvo išlaužta – matyt, karinės technikos. Pro čia išėjau ir pasukau link Sudervės gatvės, kur nuo skardžio stebėjau, kas darosi apačioje. Pirmasis, mano jau minėtas tankas, vėlgi pavojingai manevravo, matyt, norėdamas prasiveržti pro jį supančius žmones. Už jo stovėjęs tankas periodiškai užleisdavo dūmų šleifą. Vieno tokio dūmijimo metu vyriškis užsikorė ant tanko, o paskui netgi apsižergė pabūklo vamzdį. Po to sėkmingai nušoko. Šie du tankai atrodė kaip žmonių įsiutinti žvėrys. Greitosios pagalbos mašinoms buvo sunku išvežti sužeistuosius, nes karinės mašinos buvo užgriozdinusios Sudervės gatvę ir nesitraukė į šoną, kad jas praleistų. Nusileidęs nuo skardžio pamačiau, kad Sudervės gatvės šalikelėje stovėjusios automašinos “Latvija” visi langai išdaužyti. Už jos stovėjusio oranžinės spalvos VAZ priekinis stiklas suskaldytas ir iššokęs iš savo vietos. Tas pats nutiko ir su kitomis netoliese stovėjusiomis individualiomis mašinomis – išdaužyti stiklai, aplankstyti kėbulai. Vėliau vėl užsilipau ant skardžio (ties ta vieta, kur dabar pastatytas geležinis kryžius), nuėjau link Televizijos bokšto. Iš vakarinės bokšto pusės jo teritorijoje civilių žmonių jau nesimatė. Ties tvora, kur buvo susibūrusios žmonių grupės, stovėjo tanketės ir gąsdindamos šaudė iš kulkosvaidžio. Apie 3 val. pamačiau nuo Žvaigždžių gatvės Sudervės gatve atvažiuojant brezentu dengtą karinę mašiną (mano manymu, “Ural”) ir autobusą LAZ. Ant viaduko per Kosmonautų pr. jos sustojo. Iš jų išlipo civiliškai apsirengę žmonės. Jie tvarkingai susirikiavo į koloną (maždaug 100 žmonių) ir patraukė Sudervės gatve Televizijos bokšto link. Tačiau priartėjusi prie žmonių minios kolona pakriko – žmonės juos apstumdė, apšaukė ir jie (“jedinstveninkai”) pakrikę pasileido ropštis šlaitu ir bėgti bokšto link. Mūsų žmonės jiems netrukdė, jų nesivijo. Netrukus per garsiakalbius lietuviškai šnekantis vyriškas balsas pareiškė, kad visa valdžia Lietuvoje paimta į Lietuvos gelbėjimo komiteto rankas, ir liepė žmonėms skirstytis. Taip pat jis “ramino” žmones, kad dabar atėjo paprastų žmonių valdžia. O tuo metu tankų ir kulkosvaidžių šaudymas nesiliovė, nors jau visa Televizijos bokšto teritorija buvo “išvalyta” nuo mūsų žmonių. Parėjau namo apie 4 val., o šaudymas ir tankų prožektorių švysčiojimas baigėsi gal tik apie 5 val. Maždaug tuo metu užsidegė šviesos Televizijos bokšto restorano languose. Sovietų desantininkai, matyt, surengė banketą “sėkmingos” operacijos proga.
Šį pareiškimą padariau pasibaisėjęs sovietinių informacijos šaltinių skleidžiamu šmeižtu apie tos nakties įvykius, tikėdamasis, kad gal jis bus panaudotas kaltinamojoje byloje prieš šią žvėrišką sovietinę-komunistinę sistemą. Kaip tiesioginio liudininko parodymai.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 43–48
