Tą kruvinąją naktį
1991 m. sausio 12-osios vakarą su žmona pasilikome namuose, norėdami šiek kiek pailsėti po praėjusios nakties, kurios kelias valandų praleidome prie Televizijos bokšto.
Abu sūnūs, Vilniaus universiteto studentai, jau buvo išėję budėti prie Radijo ir televizijos rūmų Konarskio gatvėje, kai neramūs radijo ir televizijos darbuotojų balsai išblaškė mūsų nusiteikimą poilsiui.
Žinojome, kad Lietuvos žmonės buvimu ir susitelkimu jau ne kartą yra apgynę teisę į savo vertybes. Tikėjome, kad ir šį kartą pavyks pavojų atitolinti.
Apie 1.00 val sausio 13-osios naktį atsidūrėme prie Televizijos bokšto Sudervės gatvėje. Žmonių prie pastatų buvo daug, o gatvėje – kelios smėlio barstymo mašinos, autobusai, lengvieji automobiliai, greitosios pagalbos mašinos, taip pat sukinėjosi būreliai milicininkų.
Ten, kur sausio 12-osios naktį tarp pastatų buvo susitelkę maldininkai, prašydami Dievo pagalbos Lietuvai, šiąnakt jauni žmonės nerūpestingai dainavo, matyt, pasitikėdami gausiai susirinkusiųjų žmonių tiesos jėga.
Žmona su giminaičiais nuėjo prie bokšto, aš pasilikau pasėdėti ant suolelio apačioje, pažadėjęs vėliau pakilti ir susitikti ties įėjimu į bokštą.
Apie 2.00 val. ar anksčiau pasigirdo šūksniai, kad važiuoja tankai ir kad reikia blokuoti gatvę – kliūtimi tapo gatvėje stovėjusios smėlio barstymo mašinos, sunkvežimis, autobusai bei lengvieji automobiliai.
Dalis žmonių pajudėjo Sudervės gatve ir šlaitais viaduko link nuėjo pasitikti artėjančių tankų. Pabandžiau paėjėti šlaitu pirmyn ir aukštyn, kad galėčiau stebėti tankus. Tačiau šlaitas buvo status ir šlapias, slidus, sunkiai judėjau pirmyn. Tuo pat metu pasigirdo raginimas nesiskirstyti ir pasilikti ties pagrindiniu įėjimu į bokšto teritoriją, kur ir grįžau.
Netrukus pasigirdo tanko patrankos šūviai, retoki, gal kas minutę. Bandžiau suskaičiuoti, kiek gi kartų šaus. Iššovus keturis ar penkis kartus nutilo, gal kelioms minutėms, po to dar kelis kartus iššovė. Pamaniau – pašaudyk, pašaudyk, rodydamas savo tuštybę, vis tiek nepravažiuosi – gatvė ir dauba užblokuoti, o šlaitas status.
Tuo pat metu girdėjosi ir šūviai iš automatų. Buvo labai panašu į karinius mokymus, kurie tuoj ir baigsis.
Šaudymas lyg ir aprimo. Patraukiau link bokšto, tikėdamasis sutikti žmoną.
O ten žmonių neįtikėtinai daug, gal kokių 3 metrų pločio juosta apjuosę bokštą, ties įėjimu buvo dar daugiau žmonių, kai kas stovėjo ant bokšto palangių. Tarp bokšto ir žmonių juostos kai kur likęs laisvas tarpas. Juo judėdamas ieškojau žmonos, tačiau nesėkmingai.
Apsistojau per kokius 10–15 m į vakarus nuo įėjimo į bokštą. Iš televizoriaus, esančio bokšto 1-ajame aukšte sklido E.Bučelytės balsas, kuris netrukus nutilo, bokšte šviesa užgeso.
Radijo bangomis sklido žinia apie Radijo ir televizijos rūmų puolimą, kažkas panašaus: “šūviai… laužiamos durys… mes dar gyvi, mes dar gyvi!..”, o netrukus ir Vytauto Landsbergio kaltinimas Sovietų Sąjungos vadovams dėl nekaltų Lietuvos žmonių liejamo kraujo.
Klaikios mintys apie galimas nelaimes sustingdė vietoje, tačiau netrukus apsiraminau, – juk ginamės nuo barbarų, teisėtai ginamės, jeigu ir atsitiktų blogiausia, tai ar dėl mūsų kaltės?..
Tuo tarpu lyg ir buvo ramu, tik palei bokšto teritorijos tvorą bėgiojo žmonės, negalėjau suprasti, ar ten kareiviai, lyg ir šaudė, bet nedaug.
Ūžesys pasigirdo iš rytų pusės – tankai visai arti bokšto ir važiuoja aplink jį. Žmonės labiau susiglaudė, pradėjo šaukti “Fašistai”. Ant tankų bent po tris sustingusius lyg iškamšos, šalmuotus kareivius.
Ties įėjimu į bokštą pirmasis tankas sustoja ir pasisuka statmenai bokštui, greta kitas, taip pat sukasi statmenai. Tuo pat metu skrenda į bokštą kulkos, nematau ir nesuprantu iš kur jos, po truputį byra bokšto stiklai, kažkur kažkas sproginėja. Bokšte esantys jaunuoliai griebiasi priešgaisrinių žarnų, bando pilti per išmuštus langus vandenį. Žmonės po truputį atsitraukia nuo bokšto. Saugausi, kad nebūčiau smarkiai apipiltas vandeniu, bet to vandens kaip ir nebuvo. Būnu prasižiojęs, suprasdamas, kad jei šaus iš patrankos – išsaugosiu ausų būgnelius. Ties įėjimu dar labai daug žmonių. Pamatau kelių metrų ilgumo liepsnos fakelą, pasigirsta labai labai stiprus garsas, aišku, kad tai tanko patrankos šūvis. Byra daugybė bokšto stiklų. Ačiū Dievui, nekliuvo, ir ausims nieko, o kaip tiems, kurie buvo šalia ugnies, gal ir žmona ten…
Smurtas, žiaurus atėjūnų smurtas prieš taikiai ginančius savo žemę žmones, ir jau aišku, kad niekas atėjūnų nesulaikys.
Žvilgtelėjęs į priekį stebiu tanko kulkosvaidžio vamzdį, atskutą tiesiai į žmones ir lėtai sukamą... Žmonės krypsta į šoną nuo kulkosvaidžio. Tuo tarpu sužlegėjo tankas iš kitos pusės – tarp bokšto ir žmonių būrio, visiškai atskirdamas žmones nuo bokšto.
Tankai visą laiką švysčiojo prožektoriais, arčiausiai esantis buvo apyramis, tik lėtai važinėjo.
Jausdamas, kad toliau pasilikti prieš tankus beprasmiška, grįžau žemyn prie gatvės, kur išsiskyrėme su žmona, tikėdamasis ją ten surasti.
Tuo metu bokšte šaudė, kažkas lipo bokšto laiptais aukštyn. Paėjėjau Sudervės gatve aukštyn, šiaurės rytų kryptimi – norėjau pažiūrėti, pro kur tankai atvažiavo. Ten, šalia gatvės, stovėjo bent du sulamdyti lengvieji automobiliai, vienas iš jų labai smarkiai, o gatvėje stovėjusiai smėlio barstymo mašina buvo visiškai suplota priekinė dalis. Kaip tik toje vietoje matėsi pasisukančių iš gatvės kairėn tankų vėžės.
Grįžau prie pastatų, ten jau nešė sužeistuosius į greitosios pagalbos mašinas, žemėliau – link Kosmonautų prospekto, ant šaligatvio neštuvuose gulėjo negyvas žmogus. Prie šiaurinio šlaito bokšto teritorijoje buvo dar daug žmonių, o prieš juos tankas, kuris važinėdamas išvertė tvorą, važiavo į žmones. Tankui sustojus, žmonės su prakeikimo šūksniais plūstelėdavo link jo. Iš apačios, šlaitu aukštyn su Lietuvos vėliava kilo nauji žmonės.
Tankas įvažiavo gilyn į minią, matėsi, kad žmonės nespėja pasitraukti ir griūna po tanku. Netrukus jis grįžo atgal, nuo jo į žmones pasipylė švytinčios kulkos, kulkų daug, jos skrido aukštyn virš žmonių galvų ir žemyn – į jų kojas. Ties būriu žmonių buvo paleistos dujos.
Per garsiakalbį girdėjosi išdavikiškojo “Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto” kvietimas skirstytis, kreipiantis “Broliai, sesės…”
Paėjėjau į pastatų kiemą, ten ties atramine betono sienele stovėjo rūsčių ginkluotų kareivių grandinė, prieš juos milicininkai, kurių vienas ragino žmones atsitraukti. Kalbinami kareiviai tylėjo, tik vienas iš jų kažką rūsčiai sušuko.
Vėliau, paėjęs Sudervės gatve žemyn, link viaduko, pastebėjau, kad posūkyje į Kosmonautų prospektą esantis tankas, sukiodamas savo bokštelį, bandė vamzdžiu stuktelėti į prie šaligatvio stovintį jau apdaužytą autobusą. Prieš tanką gatvėje stovėjo būrys žmonių. Dar po kiek laiko, kai stovėjau ant šaligatvio, gyvenamųjų namų pusėje, nuo viaduko pasigirdo kriokiantis tankas, kuris vos nesusidūrė su greitosios pagalbos mašina, išvežančia sužeistuosius. Paskui tanką važiavo dar kažkokia mašina. Pralėkė jie dideliu greičiu. Šaudydami į žmones, žmonės traukėsi tolyn nuo gatvės.
Buvo keturios ryto, dar vis daug triukšmo, šūvių, žmonių. Grįždamas namo, sutikau siaubo apimtą žmoną, giminaičius, kaimynus, bet buvo ir gerų naujienų: veikia nepriklausomos Lietuvos radijas, grįžta vaikai. Mes dar gyvi!
1991 m. sausio mėn.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 46–58
