Lietuvos Respublikos Valstybinei komisijai TSRS Ginkluotųjų pajėgų nusikaltimams Lietuvoje tirti
Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai
Pareiškimas dėl Vilniaus televizijos bokšto užgrobimo 1991 m. sausio 12–13 d., naktį
Naktį iš sausio 12 d. į sausio 13 d. aš kartu su daugybe kitų žmonių (tarp jų ir studentiško jaunimo) budėjau prie Televizijos bokšto. Buvo linksma: jaunimas šoko, beveik visi žmonės dainavo, degė laužai, visi buvo įsitikinę, kad su Televizijos bokštu, esant tokiam dideliam žmonių susibūrimui, negali atsitikti taip, kaip atsitiko su Spaudos rūmais, kurie buvo užpulti nelauktai ir taip staiga, jog žmonės nesuspėjo subėgti į pagalbą.
Prieš vidurnaktį pasklido gandai, kad puolimo galima laukti paryčiais – apie 3–4 valandą, kada kai kurie žmonės jau bus pavargę ir skirstysis namo. Sužinoję apie tai, kai kurie, ypatingai iš arti gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių, nuėjo namo, kad išgertų kavos ar arbatos, šiek tiek sušiltų ir po to sugrįžtų budėti iki ryto, o jei reiks, tai ir toliau. Tą patį padariau ir aš. Nuėjau į neseniai mūsų, kaip tremtinių šeimai, išskirtą butą Lazdynuose, į kurį mes dar nespėjome iki galo persikelti. Manęs laukė giminaičiai, nes buvo mano gimimo diena. Laukiau sūnaus Vytauto, kuris turėjo atskristi iš Barnaulo.
Kai pasigirdo šūviai, iššokau į gatvę ir įšokau į pirmą pravažiuojančią mašiną. Po poros minučių jau buvome prie kalno, kur palikome mašiną, ir per miškelį pasileidome bokšto link. Kažkokia moteris mums šūktelėjo, kad būtume atsargūs, nes miškelyje gali būti desantininkų pasala. Tačiau mums niekas nepastojo kelio, mes greitai pribėgome prie vielinės tvoros, kuria buvo aptverta bokšto teritorija, ir pro mums gerai žinomą plyšį joje patekome į teritoriją. Iš visų pusių bokšto link bėgo daugybė žmonių. Po kelių minučių mes buvome jau prie paties bokšto. Visą laiką, kol mes bėgome, kalno papėdėje prie pagrindinio įėjimo į Televizijos bokšto teritoriją griaudėjo šūviai, burzgė karinė technika, švysčiojo prožektoriai, kilo tirštų dūmų debesys. Prie paties bokšto nei karinės technikos, nei desantininkų dar nebuvo. Mes stovėjome susikibę rankomis, apsupę bokštą kelių eilių žiedu ir skandavome: “Lietuva, Lietuva, Lietuva!”
Iš apačios, nuo gatvės pusės, girdėjosi žmonių šauksmai, šūvių tratėjimas, matėsi prožektorių apšviesti kylantys dūmų debesys. O prie bokšto vis bėgo ir bėgo nauji žmonės. Kiti, kurie, galbūt nežinojo apie plyšį bokšto tvoroje, rikiavosi prie bokšto tvoros iš išorinės pusės.
Staiga pasigirdo tankų burzgimas ir sutratėjo šūviai į bokštą. Tankai pasirodė ne iš tos pusės, kur vyko jau anksčiau intensyvus šaudymas, o iš kitos kalno pusės, nuo miškelio, kur buvo tylu. Jie išvertė Televizijos bokšto teritorijos tvorą ir dideliu greičiu apsupo bokštą. Kartu su tankais ir tanketėmis atvyko ir dengtos mašinos – furgonai su desantininkais. Desantininkai buvo šalmuoti, storai apsirengę. Jie iš automatų šaudė į žibintus, kurių keletas dar švietė prie bokšto, ir, šaudydami į viršų, kartu su tankais bei tanketėmis artėjo mūsų žiedo link. Mes stovėjome susikibę rankomis ir skandavome: “Gėda, gėda, gėda!”
Kai pabiro bokšto langų stiklai ir pradėjo kristi mūrų atplaišos, mūsų žiedas pasidalijo į dvi dalis: viena dalis (mažesnė), apsaugota apatinių bokšto lubų, pasiliko prie bokšto sienos, o pirmosios gretos, kur buvau ir aš, žengėme keletą žingsnių pirmyn, nepaleisdami vienas kito rankų. O prie mūsų prislinko tankų ir desantininkų vora, kuri be paliovos pyškino į viršų, o kai kurie ir į apačią – į kojas.
Nemačiau, kurioje vietoje tankams ir desantininkams pavyko pralaužti mūsų žiedą, tik staiga pamačiau, kad tankai jau ne tik prieš mane, bet ir už mūsų nugarų, kad važiuodami iš šono stumia žmones. Moterys ir vaikai pradėjo bėgti nuo šliaužiančių tiesiai į juos tankų. Susidarė spūstis ir grūstis, kai kurie žmonės bėgdami suklupo ir pargriuvo. Kai kurie bandė pastoti tankams kelią krūtine, tačiau kiti, aiškindami tokios aukos beprasmiškumą, tempė juos į šalį. Aš rašau apie visa tai gana ilgai, o iš tikrųjų viskas vyko labai greit, per kelias sekundes. Aš matau visa tai savo akyse ir bandau atkurti regėtą vaizdą. Mes, keli vyrai, susikabinę rankomis, mūsų apsaugos žiedas suplėšytas į gabalus, tiksliai nežinome, ką mums toliau daryti. Netoli buvusios moterys pradėjo šaukti, kad pasitrauktume, nes nėra tikslo leisti save sutraiškyti. Mūsų vora pasisuko veidu į bokštą ir tankas prašliaužė pro pat mūsų nosis. Aš vos spėjau atitraukti koją nuo jo vikšrų, kai iš kairės visai šalia savęs išgirdau riksmą. Pasukęs galvą pamačiau gulinčią aukštielninką moterį ar mergaitę (tanko šešėlyje sunku buvo įžiūrėti jos veidą, tačiau pastebėjau, jog ji buvo su šviesia skara ar šviesia kepuraite, su šviesiu šaliku ir tamsiu ar pilku paltu). Jos kojos buvo po tanko vikšrais. Vyrai bandė stumti tanką, traukti iš po jo nukentėjusią, tačiau įveikti tokią masę (o tai buvo didelis tankas, ne tanketė) nepavyko. Aš pradėjau kumščiais daužyti tanko viršų, rusiškai šaukdamas, kad po tanku moteris. Tuomet prie manęs, klaikiai keikdamasis: “Kuda liezeš, chui jobanyj, puliu na tebia, padla staryj, žalko, sam zdochneš”, prišoko desantininkas, skaudžiai niuktelėjo į kuprą, spyrė keliu į pilvą ir nustūmė nuo tanko. Tankas nuo moters nuvažiavo, bet prieš važiuodamas į priekį jis šiek tiek pasistūmėjo atgal ir dar labiau užvažiavo ant moters. Nežinau, ar čia kalta tanko konstrukcija, kada prieš pajudant į priekį reikia šiek tiek “paduoti” atgal, ar kaltas tankistas, kuris tyčia dar daugiau sužalojo žmogų, bet taip buvo. Keli vyrai pagriebė sužeistą moterį ir nusinešė nuo bokšto, kur jau girdėjosi šūksniai: “Greitąją, greitąją”. Tuo tarpu iš dešinės pasigirdo salvė. Vienas šalmuotas desantininkas iššovė į vyriškį (atrodo, buvo apsirengęs tamsiai rusvą lietpaltį, tačiau, kad jo spalva tikrai buvo tokia, kategoriškai tvirtinti negaliu, nes viskas mirguliavo sukiojamų prožektorių ir trasuojančių kulkų šviesoje, kur ryškus apšvietimas tą pačią akimirką keitėsi tamsa ir vėl akinančia šviesa). Vyriškis sukniubo ir jį taip pat nunešė nuo bokšto į tamsą. Mūsų gretose stovėjęs jaunas, gražiai nuaugęs vyriškis desantininko uniforma, su “telniaška” ir su medaliais ant krūtinės iššoko prieš tanką ir sukniubo šaukdamas: “Bratcy, čto vy delajete! Streliajete svoich! Ja že svami služil! My daže na Afgane tak ne delali. Davite i menia!” Prie jo prišoko desantininkas. Atrodo, jog jis nesuspėjo jam įspirti, nes mūsų vyrai jį nusitempė į savo gretas. Jis stovėjo ir raudojo. Stambios ašaros riedėjo jo skruostais. Kažkoks barzdotas vyras bandė jį nufotografuoti. Tačiau nežinau, ar tai jam pavyko, nes tam trukdė (ir atrodo, specialiai) akinanti prožektorių šviesa. Mes vėl susikibome rankomis ir pradėjome skanduoti “Lietuva, Lietuva, Lietuva bus laisva”. Iš kairės šalia manęs stovėjo jauna moteris raudonu paltu, kuri kartu su vyrais nepabūgo įsiutusių desantininkų veidų ir jų nepertraukiamo pyškinimo į viršų ir į kojas, lydimo bjauriausiais keiksmais.
Staiga švystelėjo raudona raketa ir po to pasigirdo komanda: “Očistit teritoriju”. Šalmuoti desantininkai, su kuriais buvo ir keli be šalmų tankistai, atrodę ir elgęsi ne taip žiauriai, prišoko prie mūsų, prikišdami automatus prie veidų, šaukdami: “Nazad, šire šag!” Prišokęs prie manęs tas pats desantininkas, kuris prieš tai buvo mane apkūlęs, suriko: “Nazad, suka, a to zastrieliu”. Aš jam pasakiau: “Streliaj, synok, esli možeš, esli tebe mama eto prostit. A mnie uže vsio ravno”. Ir tikrai, po viso to, kas jau buvo įvykę, man jau buvo tas pats, išliksiu gyvas ar ne. Desantininkas, riktelėjęs, kad jis neturi motinos, nes jis iš vaikų namų, prikišęs automatą iššovė pro pat mano ausį. O iš kairės tuo pat metu trenkė šalia stovėjusio tanko patranka. Pakilo tirštas dūmų debesis. Kažkas suriko: “Dujos, dujos!” Galvoje spengė, aštrūs dūmai graužė nosį ir gerklę. Mes pradėjome skubiai trauktis, bėgdami atatupsti, veidu į priešą, nenorėdami apsinuodyti. Išbėgę iš dūmų debesies, pastebėjome, jog desantininkai ir tankistai be dujokaukių ir apsiraminome. Tada į mus patraukė tankai ir pradėjo mus vaikyti tarp medelių. O desantininkai vis tratino ir tratino, bjauriai keikdamiesi ir kartodami: “Vot vam svoboda i nezevisimost”. Iš kažkur atsirado milicininkas, kurio kepurėje buvo ne Vytis, o penkiakampė žvaigždutė. Jis patarė mums neleisti į priekį jaunų vyrų, nes yra duota komanda šaudyti į juos. Įdomu, ar jis ne iš tų milicininkų, kurie (po užėmimo) buvo apsupę Spaudos rūmus. Tie milicininkai (aš su jais asmeniškai kalbėjausi po Spaudos rūmų užėmimo) buvo savo autobusais atvažiavę iš Šalčininkų ir buvo instruktuoti šilčiau apsirengti, nes reiksią saugoti žmones nuo ginkluotų susirėmimų su kariuomene. Tai dar kartą įrodo, kad KPSS ir Šalčininkų vadovai aktyviai dalyvavo ruošiant Lietuvoje perversmą.
Žingsnis po žingsnio tankai ir desantininkai nustūmė mus prie tvoros kampo. Dešinioji tvoros pusė buvo išversta. Čia jie sustojo, įvykdę “užduotį”, jų žodžiais “išviję mus iš savo žemės”. Nes pradėjome ginčytis, kad tai mūsų žemė, o ne jų. Pradėjome aiškinti, jog taip elgtis gali tik fašistai. Jie nesileido į kalbas. Tada mes uždainavome. Desantininkai nutarė užsirūkyti, bet neturėjo degtukų. Kažkuris iš mūsų mestelėjo jiems dėžutę. Jie užsirūkė ir dėžutę mestelėjo mums. Vienas iš jų, matyt, vyresnysis, kažkur nuėjo. Tada desantininkai pradėjo teisintis, jog jie – kariškiai ir vykdo įsakymą.
Mes nespėjome pratęsti diskusijos, kai nuo bokšto pro garsiakalbį pasigirdo balsas. Iš pradžių lietuviškai, po to rusiškai pranešė, kad visą valdžią Lietuvoje paėmė “Nacionalinio gelbėjimo komitetas”, kad bus atkurta darbininkų ir valstiečių valdžia, kad sugrąžinamas socialinis teisingumas, demokratija, humanizmas, pamintos žmogaus teisės”. Kai kurios moterys pravirko, kažkas sušuko: “Apie kokį humanizmą ir žmogaus teises jūs dar drįstate kalbėti”. Tačiau dauguma nepatikėjo, kad jau užimta Aukščiausioji Taryba. Todėl mes nuskubėjome nuo kalno ir, pasigavę pravažiuojančias mašinas, atvykome į Nepriklausomybės aikštę. Čia mes atradome dar tebegyvuojančią Nepriklausomą Lietuvą, kurią gynėme ir ginsime tiek, kiek reikės.
Net, jeigu ir pavyktų karinėms jėgoms įsibrauti į AT rūmus ir išvaikyti (ar suimti) mūsų teisėtai išrinkto Parlamento narius, “Nacionalinio gelbėjimo komitetas” jokios paramos iš daugumos mūsų Respublikos gyventojų nesulauktų. Sulauktų tik pasibjaurėjimo ir paniekos. Jei 1940 m. dar buvo galima ką nors apgauti skambiais pažadais, tai dabar visi jau pamatė tikrąjį komunistų valdžios veidą. Nepaklusnumo akcija tik dar labiau pagilintų betvarkę bei ekonominius sunkumus ir “generolų valdžia”, nepajėgdama išspręsti ekonominių problemų, vis vien subyrėtų. Žinoma, prieš tai dar pakankinusi mus ir praliejusi daug nekalto kraujo.
Kai vakar pamačiau Nevzorovo filmą apie įvykius Lietuvoje, net man, praėjusiam dvi tremtis (1941 m. ir 1949 m.) ir daug kalėjimų, plaukai pradėjo šiauštis nuo ciniško melo. Tai ne dokumentinis filmas, filmuotas sausio 12–13 d., o montažas, suvaidintas sausio 14–15 d. Aš, viską matęs savo akimis, tvirtinu, kad Nevzorovo nufilmuoti kariškiai prie bokšto – tai kariškiai, buvę prie jo jau po bokšto užėmimo.
Sausio 13 d. buvo šalmuoti, filme – su žieminėmis kepurėmis, kūrena laužus, kai tuo tarpu sausio 12–13 d. naktį laužus kūrenome mes. Tegul parodo Nevzorovas savo kadruose mus, supančius bokštą ir puolančius vargšus desantininkus.
O mums reikėtų surasti kuo daugiau nuotraukų ir filmų apie įvykius prie bokšto sausio 13 d. Pavyzdžiui, įdomu būtų surasti Afganistano karo dalyvio fotografiją; griūvančio nuo šūvio vyriškio fotografiją (man atrodo, jog ir tai buvo suspėta nufotografuoti), o gal būt ir filmo kadrus, rodančius, kaip tankas, nuvažiuodamas nuo traiškomos moteries dar labiau ant jos užvažiuoja.
Baigdamas noriu pasakyti, kad nuo šūvių prie savo galvos, gavau galvos kontūziją (ligoninėje, Subačiaus 23, aš užregistruotas 170-uoju numeriu) ir pradėjau blogiau girdėti. Nežinau, ar nuo tų dūmų (ar dujų), ar nuo peršalimo mane pradėjo kankinti stiprus sausas kosulys. Ypatingai, jei atsiguliu pailsėti. Visą laiką peršti gerklę, skauda ausis ir galvą.
1991 m. sausio 17 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 37–43
