Esu 57 metų pensininkė, 26 metus praleidusi slidinėjimo ir biatlono trenere “Dinamo” draugijoje. Šiuo metu laikinai dirbu 47-ojoje vid. mokykloje kūno kultūros mokytoja.
Sausio 11 d. (penktadienį) turėjau tris pamokas penktose klasėse. Baigiantis ketvirtai pamokai, kuri man buvo laisva, maždaug apie 11.45 val. per radiją paskelbė, kad desantininkai užpuolė Spaudos rūmus, o lygiai 12 val. – kad juos užėmė. Greitai apsirengiau ir po 10–15 min. jau buvau prie rūmų. Žmonių buvo prisirinkę daug, gal 1000 ar daugiau. Prie įėjimo iš Kosmonautų pr. Pusės ant laiptų keliomis eilėmis stovėjo susiėmę rankomis vyrai. Iš kitos pusės, Viršuliškių, žmonių buvo mažiau, tenai atsukę kulkosvaidžius į rūmus stovėjo keturios ar penkios tanketės. Prie jų stovėjo desantininkai. Sužinojau, kad pirmu puolimu desantininkų būrys pakliuvo į vidų ir užsiblokavo. Gynėjų buvo nedaug, gal apie 100, niekas nelaukė užpuolimo. Mes, daugiausia pensinio amžiaus žmonės, priėjome prie kareivių, bandėme su jais kalbėtis, aiškinti, kokį juodą darbą jie dirba. Pagrindinis jų motyvas – kodėl lietuviai nenori tarnauti SA, kodėl jie vieni turį tą vargą vargti. Bandėm įrodyti, esą nepriklausoma valstybė. Prakalbėjome apie 20 min. Apie 13 val. pamatėme atvažiuojančias keturias dengtas kareiviškas mašinas ir penkis ar šešis tankus su ilgais vamzdžiais. Visi šokome prie centrinio įėjimo. Ant laiptų stovintys vyrai pasitempė, o mes palei gatvę stovėdami spoksojome į milžiniškus tankus. Jie manevravo ant gazono, skiriančio prospektą į priešingas juostas. Vienas besisukdamas užkliudė troleibusų linijos stulpą ir vos jo nenuvertė. Tik staiga ant arčiausiai prie manęs (trys metrai) stovinčio tanko užšoko desantininkas ir nuėmė nuo vamzdžio uždangalą. Sėdintis bokštelyje kareivis pasuko vamzdį tiesiai į mūsų galvas ir… nuaidėjo pirmas patrankos šūvis. Ugninis kamuolys dėjo man tiesiai į galvą. Kokią sekundės dalį praradau sąmonę, suklupau. Kai, savo nuostabai, atsipeikėjau ir pamačiau vyrus, renkančius savo nulaksčiusias kepures, stvėriausi už galvos – nėra mano beretės. Įdomiausia, kad ji buvo nulėkusi į priešingą pusę – prie tanko. Plyšo galva ir pajutau, kad liežuvis kaip sutinęs, negaliu ištarti žodžio. Po šios psichologinės atakos prasidėjo antroji rūmų ataka. Tik atsipeikėjusi išgirdau automatų serijas prie pat įėjimo. Puoliau su visais bėgti prie pagrindinį įėjimą saugančių vyrų. Desantininkų būrys, pripuolęs prie jų, šaudė tiesiai jiems į galvas, taip man pasirodė, tiktai nustebau, kodėl gi jie nekrenta, tebestovi. Baimės jokios. Šaudė tikromis kulkomis, tik ne į galvas, o virš jų, išvarpė virš durų esančią sieną. Vyrai net nepajudėjo, stovėjo kaip siena, ataką atlaikė. Maždaug 40-ies desantininkų būrys atsitraukė nuo durų ir išsirikiavo “klynu”dviem eilėmis nuo laiptų iki prospekto. Mačiau penkias kino kameras, filmuojančias šiuos įvykius. Matyt, dienos šviesa ir kino operatoriai juos atbaidė. Greta manęs mūsiškis (pagyvenęs, aukštokas) kino operatorius atsukinėjo fotoobjektyvą įskilusiu stiklu , aš jam palaikiau ir padėjau pakeisti objektyvą. Pasirodo, desantininkas dėjo jam su buože. Netoliese sukiojosi japonai. Mes taip pat išsirikiavome flangais nuo laiptų iki prospekto keliomis eilėmis. Veidu į mus, 2 metrų atstumu, stovėjo desantininkai ir laikė nukreipę į mus automatus, iš kurių tik ką lėkė mirtį nešantys šūviai. Savo akimis bandžiau pagauti jų žvilgsnius, bet jų akys buvo tuščios, kaip vandeninės. Tik vienas juodomis akimis žvelgė lyg atsiprašydamas. Šaukėme: “Lie-tu-va!” Po to pradėjome dainuoti. Prieš pagrindinį įėjimą saugančius vyrus atsistojo vidutinio amžiaus vyriškis ir pradėjo diriguoti. Po 15 min. atvažiavo mūsų policija, visi karininkai. Kas 2 metrus išsirikiavo tarp mūsų ir desantininkų, o centre – petys į petį ir sudarė pirmąją pagrindinių gynėjų eilę. Taip prastovėjome vieni prieš kitus apie pusantros valandos. Sudainavome kokias 5–6 dainas. Apie 14.40 val. centre stovintis jų vadas per raciją gavo kažkokią komandą, jie susirikiavo ir nuėjo į sunkvežimius. Pradėjome ploti. Tankai nušliaužė vėliau. Pirmoji puoliau rinkti iš po nuėjusių kareivių kojų likusias gilzes. Spėjau surinkti apie 10, pora suaugusių vyriškių surinko daugiau, keli berniūkščiai spėjo pastverti po 2–3. Gilzių buvo maždaug apie 60. Tai buvo koviniai šoviniai, kalibras, atrodo, 5,4 mm. Kino operatoriai puolė prie mūsų, sustatė ištiestomis rankomis, kuriose buvo gilzės, ir nufilmavo. Sako, pavakary per televiziją tas rankas rodė.
Naktį iš 11-osios į 12-ąją bei visą šeštadienį budėjau prie Respublikinės telefonų stoties, nešiojau arbatą, žiūrėjau ten stovintį televizorių. Mat gyvenu netoli šios stoties. Prieš 23 val. nutariau grįžti į namus pailsėti, nes budinčiųjų buvo pakankamai daug. Pagal tradiciją puolimo tikėjomės paryčiui. Kritau į patalą lygiai 24 val. kaip negyva. Iš kieto miego pažadino šūviai ir sprogimai. Buvo 1.40 val. Dar apie 10 min. negalėjau suvokti, kas gi atsitiko. Supratusi per 5 min. apsirengiau ir lygiai 2 val. išlėkiau. Balkonuose stoviniavo žmonės, blykčiojo dangus, tratino automatai ir aidėjo kažkokie kurtinantys sprogimai. Kaimynė iš pirmo aukšto riktelėjo: “Užėmė Radijo komitetą Konarskio gatvėje”. Po 5–7 min. jau buvau tenai. Iš tolo pamačiau Žemaitės ir Konarskio gatvių sankryžoje besisukiojančius tankus su ilgais vamzdžiais, desantininkus su automatais, besiblaškančius žmones. Kryžmai į žmones plieskė prožektoriai, kažkur šalia palei Radijo komitetą šaudė. Žmonės bando priartėti prie komiteto pastato, o juos nustumia. Kažkokia klaiki maišalynė, mes šaukėme: “Lie-tu-va!”, “Fašisty”, “Okupanty”. Atsidūriau besiveržiančiųjų prie šoninio įėjimo žmonių grupėje, iki durų liko 5–6 metrai, tik staiga į mus pradėjo šaudyti. Žiūriu – vyrai stvarstosi už galvų ir lankstosi. Šaudė plastikinėmis kulkomis. Atgijo savisaugos instinktas, užlindau už nuogo krūmelio. Mus pamažu nustūmė į priešingą Konarskio gatvės pusę, ant šaligatvio. Pabūklai pliekė virš mūsų galvų tiesiai į priešais stovintį namą, desantininkai baksnojo šautuvais, alino prožektoriai. Stvarstėmės už galvų, lenkėmės, bandžiau užlįsti už medžio kamieno, paskui vėl stojomės, kėlėme rankas su dviem pirštais ir šaukėme: “Lie-tu-va”. Iš kažkur kilo dūmai, kažkur sproginėjo. Viskas skendėjo dūmuose, pabūklai tebešaudė. Viena po kitos nuvažiavo keturios greitosios. Tik po to sužinojau, kad pirmas puolimas buvo į duris nuo Konarskio gatvės pusės saugančius vyrus. Šaudė tikromis kulkomis, žmonės krito, kai kurie slėpėsi greta stovinčiame autobuse. Išguldę prie Konarskio gatvės stovinčiuosius, puolė prie šoninio įėjimo. Jį atakavo pasitelkę tanką. Niekas taip ir negalėjo pasakyti, ar buvo čia aukų, o jeigu buvo, tai kiek. Kalbėjau su viena moterimi, gyvenančia priešais esančiame name, kurios vyras gynė duris nuo Konarskio gatvės. Žiūrėdama pro langą ji matė, kaip į juos šaudė, kaip jie krito, bet namuose buvo du maži vaikai, tad bijojusi pajudėti. Jos vyrą stipriai apkurtino pabūklas ir jis atsidūrė Santariškėse. Įtariama smegenyse esantį krešulį.
Kai tiktai mus nustūmė į kitą Konarskio gatvės pusę, atvažiavo policija ir išsirikiavo tarp mūsų ir desantininkų. Ramino žmones, aš jiems padėjau. Spėjau pastverti vieną 17-metį vaikelį, su iškeltais kumščiais einantį prieš jį šliaužiantį tanką. Kviečiau visus eiti prie Aukščiausiosios Tarybos. Ten gerų žmonių pavežta atsidūriau apie 3 val. 30–45 min.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 24
Lapų Nr. 23–24
