Visą sausio 12 d. praleidau prie Viršuliškėse, prie saugomų ir gobiamų pastatų, tačiau sužinojęs, kad rytą atvažiuos „maskvėnų“ paskirta komisija, kaip ir daugelis kitų gynėjų, nusiraminau: kad kas nors įvyks prieš atvažiuojant tai komisijai, ar jai esant, atrodė tiesiog neįtikėtina.
Tačiau naktį namuose prasidėjo tikra isterija: namiškiai lakstė po kambarius, junginėjo visus televizorius, radijo imtuvus, šaukė, vos neverkė. Staiga ekrane dingo vaizdas, po to – ir garsas. Pagalvojau, kad užimtas Radijo ir televizijos komitetas ir kad reikia bėgti ginti Televizijos bokštą. Pusiaukelėje, pagal tankų ir automatų garsus, supratau, jog bokštas arba jau užimtas, arba puolamas dabar, tačiau, kaip ir daugelis žmonių (o jų link bokšto bėgo tiesiog minios) vis tiek nuėjau artyn. Šlaito apačioje jau gulėjo keli žuvusieji (jų greitosios nevežė). Be paliovos kaleno automatai, retkarčiais iššaudavo tankas (nuo jo šūvių byrėjo langai). Desantininkai į bokštą jau buvo įsiveržę, tačiau žmonės prie jo dar stovėjo, tik buvo nustumti kokius 3–5 metrus. Žmonės dar iš inercijos bandė priešintis desantininkams, stumiantiems juos už tvoros. Iš pradžių desantininkai žmones per kelis žingsnius nustūmė mušdami juos automatų buožėmis. Po to dideliu greičiu į minią pradėjo važiuoti tankas, kuris sukdamas ratus aplink bokštą stūmė vis arčiau tvoros. Tankas važiavo dideliu greičiu, vis sustodavo. Važiavo ant nespėjusių pabėgti. Su keliais vaikinais sustojau prie pat šlaito (ten, kur yra nedidelis betoninis bordiūras). Staiga į mane ir į dar vieną vaikiną tarsi kas akmenukų saują būtų metęs. „Akmenukai“ atsitrenkė į krūtinę ir betoninį bordiūrą. Matyt, šaudyta ir iš plastikinių kulkų. Suprasdamas, kad gali šauti ir tikromis, nusileidau papėdėn. Kiti keli vaikinai liko stovėti prie išgriautos tvoros. Į artėjančių desantininkų nežmoniškus riksmus: „Pošol! Ubju!“, jie atsakė šaukdami: „Ubijcy! Palači! Fašisty! Čiurki!” Kai visai arti prie jų priėję desantininkai ėmė mojuoti automatais, vienas iš vaikinų, įniršęs, į desantininkus metė 2 purvo gniūžtes. Desantininkai juos nustūmė ant skardžio, vienas iš jų į minią metė sprogstamąjį paketą. Šis nesprogo. Tada vienas vyras paėmė jį ir metė atgal. Tačiau paketas nesprogo ir ten.
Tuo metu vienas iš desantininkų ramiausiai ėmė ir šovė į arčiausiai jo ant šlaito buvusį vaikiną (jis, atrodo, paslydo ir nebuvo dar papėdėn nusileidęs). Vaikinas krito kaip pakirstas. Kažkas bėgo prie šio vaikino – norėjo nešti į greitosios pagalbos automobilį. Tačiau šovęs desantininkas paleido seriją šūvių aplinkui sužeistąjį ar jau žuvusįjį ir taip tam žmogui neleido prieiti, o vėliau dar ilgokai laikė nutaikęs automatą į tą vietą. Tai mane labai sukrėtė – šauta į žmogų, esantį tolokai už tvoros, bei neleista prie jo prieiti. Gal, duok Dieve, klystu, ir tas vaikinas liko gyvas, nors, manau, kad ne.
Staiga per garsiakalbius, kažkur nuo tankų pusės, pro tankų ir automatų šūvius, pasigirdo Jermalavičiaus ar Burokevičiaus balsas (vėliau supratau, kad įrašas): „Broliai ir sesės! Nacionalinio gelbėjimo komitetas ima valdžią. Priešintis beprasmiška. Jus apgavo. Mes už demokratiją...“ Ir tą patį rusiškai. Matyt, rusiškai labiau įprasta kalbėti, nei lietuviškai, nes kalbėjo „ryškia partiečių tarsena“. Žmonės tiesiog pasiuto. Rėkė, kaukė „Fašistai!”
Truputį vėliau, nusiraminęs, paklausiau, ar dar neužimta Aukščiausioji Taryba. Kažkas sakė lyg girdėjęs tankus ten važiuojant, kažkas – lyg šaudant, tačiau niekas nieko tiksliai pasakyti negalėjo. Per radiją (transliavo iš Kauno) vis kartojo įvairiomis kalbomis atsišaukimą, kad „tyla eteryje ar svetimi balsai nereiškia, jog atsisakome savo tikslų“. Taigi, AT dar neužimta. Minios žmonių traukė prie Aukščiausiosios Tarybos. Greitai jų ten prisirinko tiek, kad minioje vos galima buvo judėti. Staiga ant pastato, esančio prieš AT, stogo kilo sujudimas. Tai puikiai atsispindėjo AT languose. „Tankai!“, – pasigirdo šūksnis nuo stogo. Šią žinią tuoj patvirtino kažkas, kalbėjęs pro AT langą. Kažkuri moteris pradėjo verkti. Keli žmonės įbėgo į pastato laiptinę, tačiau visi kiti stovėjo ramiai, be panikos. Tankai pravažiavo pro šalį.
Ši siaubinga naktis buvo kažkuo nereali. Kaip sapne ar kino filme. Tikrovė neįtikino. Niekada anksčiau tuo nebūčiau galėjęs patikėti.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 30–33
