1991 m. sausio 12 d. 9.30 val. iš Druskininkų į Vilnių prie Televizijos bokšto pajudėjo 4 autobusai. 24.00 val. turėjome išvykti atgal į Druskininkus.
Kažkam pasiūlius beveik 40 žmonių grupė nutarėme likti prie bokšto ir budėti dar iki sausio 13 d. 4–5 val. ryto.
Kai apie 1.30 val. nuvilnijo žinia, kad tankai artėja prie Televizijos bokšto, mane vaišino arbata dvi vilnietės. Aš nuėjau ieškoti savų, bet neradau. Žmonės pradėjo glaustis vienas prie kito, sudarydami gyvą grandinę aplink Televizijos bokštą. Atsistojau tarp žmonių ties tarnybiniu įvažiavimu prie bokšto, maždaug ties ta vieta, kur kitoje gatvelės pusėje buvo supilta žvyro krūvelė. Giedojom “Marija, Marija”, kai kas meldėsi.
Apie 1.45 val. atžlegsėjo tankai, sustojo apačioje, gatvėje. Kiek pastovėję pradėjo šaudyti. Atsakydami į tankų šūvius skandavome: “Lietuva! Lietuva! Lietuva bus laisva!” Stovėjome kaip vienas, išgyvenome dėl tų, kurie buvo apačioje. Po kiek laiko (apie 2.00 val.) tankai pradėjo supti Televizijos bokštą. Jie važiavo už tvoros, keli pavažiavo toliau ir sustojo 20–30 m atstumu vienas nuo kito. Po to vienas pasuko tiesiai į mus. Supratau, kad pralaužta tvora, už jo važiavo kiti tankai. Neprivažiavęs žmonių žiedo (apie 20 m), stabtelėjo. Tada staigiai pasisuko, pravažiavo vos neužkliudęs žmonių, nuvažiavo kiek toliau į pievelę, sustojo, atsuko vamzdį į žmones, šiek tiek pasukęs virš galvų, kiek palūkėjęs pradėjo šaudyti. O tuo metu važiavo kiti tankai, stojo 10–15 m atstumu, šaudė iš pabūklų, tratėjo automatai, už nugaros byrėjo stiklai. Mačiau atvažiavusias dvi mašinas ginkluotų kareivių, jie išlipę kartu su kareiviais iš tankų lakstė pirmyn atgal apie gyvą žmonių grandinę, mušė buožėmis žmones. Akino tankų prožektoriai. Tankų vamzdžiai sukiojosi gąsdindami žmones. Žmonės stovėjo ir šaukė: “Fašistai!“, “Okupantai!”, švilpė, meldėsi, bet nė vienas nesitraukė. Perbėgo šurmulys, kad šaudo tuščiais šoviniais, blogiausiu atveju plastikinėm kulkom, nereikia bijoti.
Vienas iš tankų, stovintis maždaug už 10 m man iš dešinės, pradėjo šnypšti ir paleido dujas, žmonės loštelėjo, kažkas suriko: “Stovim, ką Jūs darot”. Dar labiau susiglaudėm. Po kurio laiko pasisukau į kairę pasižiūrėti, kodėl taip smarkiai byra stiklai, pamačiau, kad man už nugaros jau nieko nėra, gyvas žmonių žiedas atsitraukęs pusračiu nuo sienos ir prie sienos esančius langus baigia daužyti kažkokiais virbais dėmėtomis striukėmis apsirengę kareiviai. Jie buvo su dujokaukėmis, ginkluoti automatais. Kažkas jau buvo viduje.
Supratau, kad niekuo negaliu padėti, tapo apmaudu, prisiminiau namus ir nutariau eiti. O pabūklai vis šaudė, tratėjo automatai, žmonės šaukė gydytoją. Skirstėsi žmonės ramiai. Einant gatve mačiau stovint tankus, lakstė kareiviai su automatais, apsirengę dėmėtomis striukėmis. Šaudė pabūklai, automatai – ir gatvėje, ir prie Televizijos bokšto. Prie Televizijos bokšto tarnybinių patalpų, prie gatvės degė laužas, buvo atvežta malkų, kad užtektų nakčiai.
Nuo šlaito nešė sužeistus, žmonės prašė gydytojų pagalbos. Šaudė ilgai, dar apie 4.00 val. aidėjo šūviai.
Išvažiavau iš Vilniaus sausio 13 d. 4.35 val.
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 49–52
