Išgirdusi per radiją, kad prašote atsiliepti visus liudininkus, buvusius tą baisią naktį prie saugomų objektų, iš pat pradžių nenorėjau rašyti – toks iš manęs liudininkas, tuo labiau kad kai kurios aplinkybės tai trukdė padaryti, bet apie jas vėliau. Kiek pagalvojusi, o ir namiškių paraginta, liudiju visos šeimos vardu.
Šeštadienį mes su seserimi keletą valandų budėjome prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų. Apie antrą valandą dienos grįžome į namus truputį pailsėti. Kadangi prieš tai visą naktį budėjome. Be to, seseriai reikėjo rašyti diplominį darbą. Kiek pasitarusios, nusprendėme, kad vėl budėti eisime trečią valandą ryto, tai yra jau sekmadienį. Visą dieną nesitraukėme nuo televizoriaus ir radijo. Klausėmės žinių. Tėvai jau miegojo, kai pranešė, kad persirengę žmonės prasiskverbė į Ministrų tarybą. Truputį pasvarstę, nutarėme, kad tėvai važiuoja tenai. Mes pasilikome namie. Sesuo mokėsi. Aš pabandžiau užmigti. Bet veltui. Apie antrą valandą šūvis išmetė mane iš lovos. Mes be žodžių apsirengėme ir išbėgome prie komiteto. Pasiekėme jį per penkias minutes, nors normaliai einant būtų trukę dvidešimt minučių. Visą kelią girdėjome automatų, kulkosvaidžių ir tankų šūvius. Pribėgę prie komiteto jau radome šituos išgamas. Jie šaudė į žmones, kurie šaukė: "Lietuva”, “Okupantai”, “Fašistai” ir t.t. Šaukėme ir mes. Mane lyg magnetą traukė tenai, kur šaudė, mėtė kažkokias “dūmines šaškes”. Sesuo apsikabinusi traukė kuo toliau ir verkė. Tuo metu aš pastebėjau tėvus, mes pribėgome prie jų. Ir tada aš pamačiau tanką, kuris sukosi ir kėlė vamzdį. Nekreipiau į jį jokio dėmesio. Dar mačiau kareivį, kuris stovėjo viršutiniame komiteto pastato aukšte, ir šaudė pro kampinį langą į žmones, visai kaip fašistas, tik rankovės nebuvo užlenktos. Jis ir dabar dažnai stovi akyse. Ir staiga kurtinantis sprogimas, byra namų langai, ir aš matau, kad tėvai neša mano seserį. Ji buvo be sąmonės. Greitosios gydytojas suteikė pagalbą, ji lyg ir atsigavo, todėl jis nuskubėjo prie sužeistų žmonių. Kažkokia moteris, žinau, kad ukrainietė, pamačiusi mus, pakvietė į savo butą. Šiaip taip užnešę ją pamatėme kraupų vaizdą. Prie laukujų durų, prisispaudusios prie sienos, stovėjo dvi mažytės mergytės. Jų akyse buvo siaubas. Kambariuose buvo pilna stiklo, gėlių vazonai sudužę gulėjo kambario viduryje. Mano sesuo vėl prarado sąmonę. O tie šaudė ir šaudė! Kažkoks išgama kalbėjo per garsiakalbį lietuviškai. Kas ta lietuvė motina, kuri pagimdė ir išaugino tokį judą!? Mano sesuo kliedėjo. Kaip tyčia ši moteris neturėjo jokių vaistų. Davėme išgerti degtinės, truputį lyg ir padėjo. Nutarėme nešti ją namo, nes nuo šūvių ji krūpčiojo. Aš nežinau, kaip padėkoti tai šeimai, kuri nepaisydama savo bėdų ir išsigandusių vaikų, rūpinosi mumis. Išeidama pastebėjau, kad buto numeris 28, dukryčių vardai Kristina ir Oksana. Žinau, kad buto langai išeina tiesiai prieš komiteto pastatą. Po truputį nunešėme iki Žemaitės gatvės. Tėvelis pasiliko prie Telefonų stoties. Nešėme su mama. Prie pirmo namo, stovinčio galu į gatvę, sesei vėl pasidarė bloga. Mes prisėdome ant suolelio. Ir vėl atskubėjo žmonės į pagalbą. Vardų aš jau beveik neprisimenu, tik žinau, kad berniuko, maždaug 12–15 metų amžiaus, vardas ar tai Denisas, ar tai Timūras, o gal kažkas panašaus. Žinau, kad buto numeris 6, nors, kiek supratau, mus globojo dvi šeimos. Čia turėjo daugiau vaistų, todėl nutarėme tęsti kelionę į savo namus, nors ir ten, ir čia žmonės siūlė pasilikti pernakvoti. Vyriškis padėjo atvesti sesę iki namų, nes ir mane po truputį pradėjo apleisti jėgos. Norėjosi verkti, bet nebuvo ašarų. Aš nuėjau į priekį tikėdamasi, kad nueisiu pas draugę, ji medicinos sesuo. Bet jos langai buvo tamsūs. Nenorėjau trukdyti. O Viešpatie! Jeigu aš būčiau žinojusi! Paguldėme ją svetainėje. Matydamos, kad ji lyg ir nusiramino, pradėjome ieškoti vaistų. Išgirdusi triukšmą laiptinėje, išėjau pasižiūrėti. Tai buvo draugės vyras, grįžtantis su mama. Paprašiau, kad pakviestų draugę, nes sesei bloga. Po dešimties minučių ji atėjo. Aš niekam nelinkiu išgyventi to, ką teko išgyventi mums su mama. Draugė pasakė, kad mano sesuo yra mirusi… ir puolė daryti širdies masažo. Aš niekada nepamiršiu savo sesers akių, nepamiršiu, kokios buvo prieš tai, tyros, žydros, didelės ir vaikiškai naiviai žvelgiančios į aplinkinį pasaulį, nors jai jau devyniolika. Nepamiršiu ir jos šaltų, ledinių, negyvų akių. Nepamiršiu ir dabartinių akių, kuriose neliko mielo blizgesio ir šilumos. Dabar ji guli ligoninėje, gydytojai nustatė smegenų sutrenkimą – nuo oro bangos, – nervinį šoką ir depresiją. Kada ji vėl bus linksma ir nerūpestinga? Jeigu ne mano draugė, aš jau neturėčiau savo sesers. Ką padarė tie keturiolika, kad juos reikėjo traiškyti tankais, šaudyti ir daužyti automatų buožėmis. Mes mirtingi ir neturime teisės teisti jų. Šituos išgamas nuteis Dievas. Bet prakeikti galima. Tegu jie ir jų palikuonys niekada neranda laimės ir džiaugsmo šiame pasaulyje, tegu juos visą laiką lydi prakeiksmai ir negandos! Tegul būna prakeikti visi, kurie svetimomis kareivių rankomis susikruvino savo rankas!
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 26
Lapų Nr. 22–24
