1991 m. sausio 13 diena…
Ji buvo tik prasidėjusi. Vilnius, sujaudintas jedinstveninkų ir komunistų provokacijų, bandė ilsėtis, tačiau tai buvo nelengva. Kas tas pasiskelbęs imąs valdžią Nacionalinio gelbėjimo komitetas? Burokevičius, Naudžiūnas, Švedas? Per mažos figūros. Greičiausiai už jų slepiasi armija, pulkininkai ir generolai, juos remia Tarybų Sąjungos deputatų grupė “Sojuz”, o gal ir pats Michailas Gorbačiovas… Bet tai tik spėliojimai… Nieko aiškaus…
Jau buvau atsigulęs, kai išgirdau tanko šūvį. Tuoj pat antrą. “Prasideda”, – nudiegė. Lietuvos krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius pranešė per TV, kad Tarybinės armijos desantininkai tankais ir šarvuočiais puola Televizijos bokštą Karoliniškėse. Buvo apie pusė antros ryto. Vėliau sužinojau, jog tuo pat metu buvo užpultas Lietuvos televizijos ir radijo komitetas Konarskio gatvėje.
Kiek kojos neša, nuskubėjau iš Šeškinės į Karoliniškes. Kosmonautų prospektu ta pačia kryptimi viena paskui kitą skriejo lengvosios mašinos, bet nė viena manęs nepaėmė. Sankryžoje verkė išsigandusi moteris, aplink ją lakstė šuo. Šaudymas stiprėjo. Pavieniai pabūklų šūviai ėmė jungtis į serijas, kurias lydėjo įnirtingas automatų ir kulkosvaidžių tarškesys. Dangų raižė karinių prožektorių spinduliai ir šūvių pašvaistės. Ant desantininkų neseniai užimtų Spaudos rūmų stogo stovėjo grupė kareivių ir žiūrėjo į vakarus.
Kiemais pasiekiau gatvę, už kurios ant kalvos stovi TV bokštas. Aplink namus, praėjimuose, mašinų stovėjimo aikštelėse buvo pilna žmonių. Plevėsavo trispalvės. Stabtelėjau prie bortelio, už kurio kilo aukštyn kalvos šlaitas. Trys už rankų susikibę merginos kopė žąsele aukštyn. Kažkoks vyras šaukė neiti tolyn. Apie bokštą kryžiavosi trasuojančių kulkų linijos. Paklausiau kažko, kodėl nerikošetuoja. Man paaiškino, kad koviniais šoviniais šaudo karininkai ir puolantys bokštą desantininkai. Prie bokšto išsirikiavę tankai ir jų apsauga šaudo tuščiais.
Grupė jaunuolių puolė aukštyn šlaitu pasiglemždama ir mane. Vielinė tvora buvo išversta. Slysdami ir klupdami, akinami prožektorių, pribėgome prie bokšto papėdėje stovinčio nedidelio pastato. Aplink šurmuliavo žmonės. Pagyvenęs vyras laikė iškėlęs Estijos vėliavą. Keli vaikinai stumdėsi su apsaugos kareiviu, bandydami atimti iš jo automatą. Sklido aitrus šūvių kvapas.
Buvau prie pat eglaičių, kai staiga tvykstelėjo geltona šviesa ir trenkė kurtinantis šūvis. Prilenkė prie žemės oro banga. “Išsižiok! Būk išsižiojęs!” – šaukė kažkoks vaikinas, purtydamas už pečių. Kai tamsa ėmė slūgti, pamačiau virš eglaičių iškilusį tanketės vamzdį. Žmogus su Estijos vėliava stovėjo vietoje. Grupėmis judėjo, šaukė minia. Šiurkščios vaikino rankos buvo mielesnės už švelniausios moters prisilietimą.
“Tankas šovė į bokšto duris, paskui ėmė veržtis vidun desantininkai”, – pasakojo man jauna moteris. Jos vyras fotografavo.
Užsibarikadavusieji bokšte buvo išjungę liftą, puolantieji turėjo veržtis laiptais, tai nebuvo lengva, puolimo tempas sulėtėjo. Kareivių apsauga ėmė vyti nuo bokšto žmones. Dideliu greičiu skriedamos ratu, akindamos prožektoriais, aikštėje juos vaikėsi tanketės. Nusiritau šlaitu žemyn. Viršuj driokstelėjo sprogstamasis užtaisas, virš galvos ėmė plaukti tiršti dūmų kamuoliai. Kažkas paklausė, ar nesužeistas, į ligoninę nuvežta daug sužeistų ir nužudytų. Sankryžoje stovėjęs galingas tankas grėsmingai suko ratu ilgą patrankos vamzdį, taikydamas į aplink susibūrusius žmones, lengvąsias mašinas, ištikimos Lietuvai policijos patrulį.
Sutikau Jovitą, savo pusseserę, gyvenančią šalia. Ji pasakojo, kad tankus ir šarvuočius prie įvažiavimo į TV teritoriją sulaikė gulę ant kelio žmonės. Jie prasiveržė pro kitą pusę. Desantininkai vaikę žmones, svaidę dūminius paketus. Tada tankas ir sutraiškęs merginą.
Pasukau atgal Sudervės gatve. Iš garsiakalbio sklido kolaboranto Jermalavičiaus balsas. Jis skelbė Nacionalinio gelbėjimo komitetą imant valdžią, ragino žmones skirstytis į namus. Išsirikiavę ant kalvos krašto kareiviai laikė atkišę automatus. Apačioje žmonių minia jiems šaukė: “Fašistai!”, “Svoločiai!”, “Raudonieji fašistai!”, “Žmogžudžiai!”
Išėjau namo. Toliau aidėjo šūviai, bokštas tebebuvo nepaimtas.
Žmonės, būkite budrūs! Raudonieji kraugeriai puola! Laisvė ir demokratija pavojuje. Lietuva – pirmoji auka. Po to – Latvija, Estija, Ukraina, Gruzija, Rusija… Ir vėl totalitarizmas, vėl smurtas, melas, vogimas, prievarta…
Laisvės niekada neduoda! Už laisvę kovojama, laisvė ginama! Lietuva šaukia burtis demokratines pasaulio jėgas, Lietuva kovoja, Lietuva laimės!
Tautos, už jūsų ir mūsų laisvę!
1991 m. sausio 15 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 45–48
