Lietuva – bus laisva!
Šiais pilnais Lietuvos žmonių lūpose, ryžtu skambančiais žodžiais ir norisi pradėti 1991 m. sausio 11–13 d. prisiminimus. Šie žodžiai, it karo kardas mūšyje už Lietuvą, pasako visiems kolaborantams, kad bergždžios šių niekšų pastangos sugrąžinti Lietuvą į tamsią bolševikinę naktį, kuri siautėja mūsų Tėvynėje nuo 1940 metų iki pastarųjų dienų. Paskutines, duok Dieve, kad tai būtų paskutinės, aukas ant Lietuvos Laisvės aukuro Lietuva sudėjo šių metų sausio 13 d. naktį prie Televizijos bokšto Vilniuje.
Po “jedinstveninkų” mitingo prieš Prunskienės kainas, paskelbtas sausio 7 d. ir sausio 10 d., “jedinstveninkų” organizuoto užpuolimo, per kurį buvo išlaužtos durys į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir išmušti langai, per visą Lietuvą nuskambėjo šaukinys gyventojams atvykti ginti savojo Parlamento. Tokia diena Šiaulių kraštui buvo paskirta 1991 m. sausio 11 d., penktadienis, nuo 15.00 val. Mes Lietuvos Sąjūdžio Radviliškio taryboje tuoj pat ėmėmės organizuoti savanorių išvyką į Vilnių. Sausio 11 d. apie 13.00 val. prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų išvyko du autobusai. Tarp vykstančiųjų buvau ir aš. Vilniun atvykome apie 16.00 val. Mus visus radviliškiečius, šeduvius, baisogaliečius paskyrė saugoti 14 posto – prie Aukščiausiosios Tarybos informacinio centro įėjimo. Buvo palyginti ramu. Žmonės dainavo Lietuvos dainas, grojo muzika, kurią atsivežė Aukščiausiosios Tarybos gynėjai. Plevėsavo vėliavos. Bėgo laikas. Atėjo naktis. Mano kartos žmonės puikiai žino, ką tai reiškia bolševikiniame rojuje. Naktimis po karo buvo tremiami žmonės į Sibirą. Naktimis būdavo sušaudomi mūsų tautiečiai, naktimis buvo naikinami nusikaltimų pėdsakai. Ir šiandieną, po daugelio metų, bolševikinė nuostata tebegaji. Apie antrą valandą nakties, kai žmonės kiek pavargo, nuo tilto per Nerį pusės mūsų posto link pradėjo slinkti tarsi melsva dūmų uždanga. Ji kilo ties senuoju tiltu kitame Neries krante. Kada ji pasiekė mus, įsitikinome, kad tai ne dūmai ir gal ne dujos. Jos buvo be kvapo ir nedusino. Krašto apsaugos tarnybos vyrai mus nuramino, kad tai ne dujos, nors mes visi sukišome nosytes į rūbus. Po pusvalandžio ši mėlyna uždanga išsisklaidė. Matomai jos tikslas buvo sukelti sąmyšį tarp rūmų gynėjų. Tačiau nieko panašaus neatsitiko. Nutilo dainos ir šokiai. Visi žvelgėme į kitą Neries krantą. Išsisklaidžius uždangai, susikaupę toliau stovėjome prie mums patikėtų durų. Staiga apie 3.00 val. sužviegė prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų sirena. Ties Pedagoginiu institutu pasirodė armijos “išvaduotojos” tankai. Mus visus krašto apsaugos darbuotojai surikiavo taip, kad kuo plačiau uždengtume ne tik įėjimą, bet ir pirmojo aukšto langus. Aš stoviu su kitais radviliškiečiais ant laiptų, vedančių į informacijos centrą. Mano rankose nakties vėjyje plaikstosi mūsų trispalvė. Visi tylūs, susikaupę. Įkyriai staugia sirena – tai pritildama, tai vėl stiprėdama. Stovime petys prie peties. Praėjimas galimas tik mus išvaikius arba išguldžius. Nei tarp moterų, nei tarp vyrų jokios panikos. Visi it suakmenėjome. Po kurio laiko sirena nustojo kaukusi. Tai truko apie 30–40 minučių. Žmonės vėl pradeda po truputį išėję iš apsaugos linijos vaikštinėti, nes stovėti vienoje vietoje vis dėlto šalta. Turbūt 4 ar 5 val. ryto (jau sausio 12 d.) pasiekia žinia, kad Valakampiuose užgrobtas su išdaviko pagalba ypatingos paskirties policijos postas. Iš šio posto pavyko pabėgti tik 4 vyrams. Dar po kurio laiko ateina žinia, kad tankai apsupo Santariškėse Policijos akademiją. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų – ramu. Mūsų kol kas niekas nepuola. Kažkur toli pradeda įsižiebti sausio 12 d. šeštadienio ryto žara. Su ja ateina viltis, kad dienos metu šitie Stalino anūkai mūsų nepuls. Išaušo rytas. Vilniečiai, teisingiau vilnietės, mums į postą atnešė karštos arbatos ir sumuštinių su dešra. Po šaltos ir neramios nakties tai buvo it balzamas išvargusiam kūnui ir sielai. Apie 10.00 val. praneša, kad laukiama atskrendant sraigtasparnio, kuris mus turi apipilti vandeniu. Tačiau ir jis neatskrenda. Poste stovime iki 15.00 val. Taigi iš viso visą parą – nuo sausio 11 d. iki 12 d. – penkiolika valandų. Paskui mus keičia atvykę iš Vilkaviškio ir kitų Lietuvos vietų. Visą Aukščiausiosios Tarybos pastatą apjuosia autobusų eilės, apsaugančios rūmų I aukšto langus. Radviliškiečiai sausio 12 d. 16 val. išvyksta namo. Išvažiavome su viltimi, kad mūsų Parlamentas bus apgintas. Aš į Šiaulius (čia gyvenu) parvažiavau apie 18–19 val. Nors ir pavargęs, sėdau prie televizoriaus ir žiūriu “Panoramą”. Galvoje nekyla net minties, kad už keleto valandų prie Televizijos bokšto bus įvykdyta kruvina bolševikinė kraujo puota. Apie 23.00 val. einu miegoti. Staiga jau sausio 13 d. apie 2.00 val. ryto, pasnaudus apie tris valandas, iš miego prikelia žmona. Ką tik skambino jos bendradarbė ir pranešė, kad užimtas Televizijos bokštas ir radijo ir televizijos centras. Pašokstu ant kojų. Niekaip nesusiorientuoju, ko griebtis. Žmona pataria skambinti į Radviliškį. Įjungiame televizorių – jis tyli. Dirba radijas iš Kauno. Už kelių minučių telefonu pataria įsijungti televizorių. Dirba Kauno televizija. Tai, ką ten rodė, buvo baisu. Televizijos darbuotojai nuolat šaltakraujiškai kartojo tai, kas įvyko Vilniuje, ir kvietė žmones vykti į Sitkūnus ginti Kauno televizijos centro. Aš skambinu Radviliškio Sąjūdžio sekretorei Butkuvienei. Prašau jos, kad keltų radviliškiečius. Po to suku Sąjūdžio tarybos nariui Vladui Bartkui. Jis nieko nežino. Prikėliau iš miego. Prašau įsijungti televizorių. Susitariame, kad reikia skubiai kelti žmones ir organizuoti išvyką į Sitkūnus. Kur naktį gauti autobusą. Bartkus pažada padaryti viską, kas įmanoma. Skambinu Vytautui Maročkai. Jis irgi įmigęs. Prašau padėti gauti autobusą. Tai padaryti Vytautas pažada. Perduodu jam telefono numerį, kad palaikytų tiesioginį ryšį su Bartkumi. Apie Vytauto pažadą pranešu ir Vladui Bartkui, jo prašau laikyti ryšį su Vytautu. Jis pasako, kad Vytautas Maročka jam jau skambino. Apsiraminau. Bet ką daryti man. Transporto neturiu, o sėdėti sudėjęs rankas negaliu. Tiesiog blaškausi kaip narve. Staiga ateina netikėtas išsigelbėjimas. Apie 3.00 val. ryto Šiaulių televizija praneša, kad šiauliečiai kviečiami prie miesto merijos ir centrinio pašto rūmų. Atsiranda ką veikti čia vietoje. Apsirengiu ir išeinu į miesto centrą. Vilniaus gatve kelis kartus pralekia įjungusios garsinius signalus policijos mašinos. Žviegiančios sirenos iš miego kelia šiauliečius. Pro atvirus langus žmonės klausia, kas atsitiko. Kiek galiu, praeidamas sakau: užgrobta televizija ir radijas Vilniuje. Eikite prie merijos. Ateinu prie jos ir aš. Kartkartėmis miesto merijos deputatai informuoja apie padėtį. Prašo eiti ginti centrinio pašto. Nueinu. Stovime Dvaro gatvėje prie įėjimo į telefono-telegrafo stotį. Ramu. Žmonių prisirinko jau daug. Kadangi pavojaus nematyti, po kurio laiko jų sumažėjo. Nueinu ir aš atgal prie merijos. Ten praneša, kad reikia vykti į Vilnių, nes 10.00 val. “jedinstveninkai” rengia prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų mitingą. Autobusai iš Šiaulių pradedant 8.00 val. išvyks nuo bažnyčios, po to 9.00 val., o vėliau kas 30 min. Su pirmuoju 8.00 val. išvykstu į Vilnių. Atvažiavus iki geležinkelio tilto per plentą netoli Radviliškio – prakiūra autobuso radiatorius ir jis sugrįžta atgal į Šiaulius. Šiauliuose jau minios žmonių, pasiruošusių važiuoti į Vilnių. Man pavyksta, ir 9.00 val. išvažiuoju. Apie 12–13 val. mes jau Vilniuje. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų minia žmonių. Aikštėje net pajudėti sunku. “Jedinstveninkai” į skelbtą mitingą neatėjo. Stovime gal kokie 200 tūkst. žmonių apie rūmus ir skanduojame: “Lietuva, Lietuva”, “Lietuva bus laisva”. Taip pat skanduojame: “Landsbergis, Latvija, Estija, Gruzija, Ukraina, Rusija”. Ateina vakaras. Kruvinojo sekmadienio vakaras. Kartkartėmis sužinome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų apie mūsų sudėtas aukas prie Televizijos bokšto. Žmonių ryžtas neišpasakytas. Atrodo, kad jeigu į tą minią važiuotų sovietų tankai – jie sau kelią pasidarytų tik per lavonus. Tačiau tankai atvažiuoti neišdrįsta. Iš Maskvos atvažiuoja Gorbačiovo įgaliotiniai. Sužinome, kad vyksta derybos. Tai Aukščiausioji Taryba su Landsbergiu, tai jie išvykę su mūsų deputatais pas generolus į Šiaurės miestelį. Stovime, laukiame ir skanduojame. Virš galvų jau naktis. Aikštė virš mūsų apšviesta prožektorių. Į naktį ir prožektorių šviesoje pakeltos tūkstančių žmonių rankos su ženklu V iškeltais pirštais. Iš visų krūtinių dar ir dar kartą skamba daugkartinis “Lie-tu-va, Lie-tu-va”. Pagaliau praneša, kad sugrįžo iš Šiaurės miestelio po derybų su generolais delegacija. Susitarta, kad šią naktį sovietiniai mankurtai mūsų Parlamento nepuls. Reikalauja, kad mes išsiskirstytume. Visų žmonių atsakymas į tai: “Ne, netikime, ką kalba bolševikai”. Reikalauja, kad į mus kreiptųsi Maskvos atstovas Oleinikas. Tačiau jis nepasirodo. Rodos, apie 22.00 val. į mus kreipiasi gerb. Landsbergis. Po neilgos kalbos jis prašo mūsų išsiskirstyti ir toliau taria: “Sudiev, brangūs Lietuvos žmonės”.
Nepriklausomybės aikštėje kyla audra. Žmonės šaukia: “Nepaliksime rūmų. Mus apgaus”. Dar ir dar Landsbergis prašo tai padaryti. Žmonės tylūs, sukandę dantis pradeda po truputį paklusti. Skirstosi namo. Kiti pasilieka Vilniuje, kad galėtų reikalui esant greitai atsirasti aikštėje prie rūmų. Taip baigėsi 1991 m. sausio 13 d. kruvinojo sekmadienio para.
Sausio 16 d. Vilniuje milijoninis Lietuvos gyventojų mitingas laidojo savo didvyrius, žuvusius prie Televizijos bokšto. Taigi šalia jau dešimtimis milijonų bolševikų išžudytų per 73 metus žmonių kraujo jūros kruvinoji imperija paėmė dar vieną savo kruviną porciją. Jeigu jos nemaitinsi melu ir krauju – ji išdvės.
Žmonės! Kada gi bus šios kruvinos puotos pabaiga?
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 55–60
