Aš, Šerkšnienė Birutė, esu liudininkė baisaus įvykio prie Lietuvos televizijos bokšto 1991 m. naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją.
Esu Vilniaus gyventoja ir gyvenu netoli Televizijos bokšto, bet tuo metu gydžiausi Druskininkuose “Vilniaus” sanatorijoje.
Sužinojusi, kad druskininkiečiai vyksta į Vilnių saugoti bokšto, paprašiau jų, kad paimtų ir mane.
Atvažiavau į Vilnių autobusu 28-88. Pažadėjusi paryčiui jiems atnešti karštos kavos, nuėjau į namus. Namuose radau vyrą, besiruošiantį eiti prie bokšto. Aš išėjau su juo kartu. Prie bokšto buvo daug žmonių. Žmonės buvo geranoriškai nusiteikę, dainavo.
Truputį po pirmos grįžome namo. Virtuvėje aš pradėjau ruošti žadėtus druskininkiečiams pusryčius.
Staiga išgirdau didelį triukšmą, ūžesį. Atvėriau langą. Visa šeima – aš, vyras, duktė ir bulgarų tautybės žentas – išgirdome skanduojant: “Lietuva!.. Lietuva!..”
Puolėme rengtis, besirengiant išgirdome šūvius. Aš ir vyras išbėgome. Duktė su žentu dar rengėsi.
Iš visų namų bėgo žmonės. Kažkas iš vyrų moterims liepė likti. Mano vyras taip pat pasakė, kad neičiau, ir nuskubėjo, bet aš negalėjau grįžti.
Perėjusi tiltą virš Kosmonautų prospekto pamačiau gatvėje daug tankų, kurie šniokštė ir vedžiojo vamzdžiu į stovinčius žmones. Kai iššaudavo, suklupdavome ant žemės, o atsikėlę vėl drąsiai stovėdavome. Žmonės nesiskirstė, jų vis daugėjo. Daug jų stovėjo gatvėje prieš pat tanką.
Dar labiau įsidrąsinusi ėjau toliau iki Televizijos bokšto tarnybinio pastato. Eidama išgirdau iš žmonių, stovėjusių ant kalnelio už tvoros, supančios bokštą, šaukiant:
– Žmonės, skubėkite ant kalno, prie bokšto.
Aš taip pat paraginau žmones kilti į viršų prie bokšto, bet keliomis eilėmis stovėję žmonės ant laiptų man paprieštaravo, kad tai provokatoriai.
Nepaklausiusi jų ėjau toliau. Buvau visai prie metalinių laiptelių, vedančių prie bokšto, bet išgirdau:
– Žmonės, duokit kelią…
Pro mane vedė kruviną žmogų ir dar nešė kitą. Pasigirdo balsai, kad bus leidžiamos dujos.
Dar labiau sutrikau pamačiusi, kad iš tarnybinio pastato pro langus iššoko vaikinai ir bėgdami link bokšto dėjosi dujokaukes. Šūviai vis dažnėjo.
Pagalvojusi, kad nieko savo buvimu nebepagelbėsiu, su grupele žmonių pasukau link namų.
Grįžusi namo šeimos dar neradau. Laukiau jų apie valandą. Norėjosi grįžti ir ieškoti, bet sulaikė tik tai, kad į kiemą sugrįždavo grupelėmis žmonės labai ramūs, tarpusavy nesikalbėdami. Dangus švytėjo, driokstelėjo šūviai.
Meldžiausi, kad artimieji išliktų gyvi. Grįžo jie visi kartu, bet žentas sukruvinta ranka. Jie gali ir, žinoma, papasakos daugiau.
Mane labai nustebino, sujaudino, sužavėjo žmonių drąsa, ištvermė ir ramybė.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 43–44
