Iš sausio 12-osios į 13-ąją mūsų šeima (aš ir vyras) bei kaimynė išėjome budėti prie Televizijos bokšto, namuose liko dukra su dviem savo mažiukais sūneliais (9 mėnesių dvyniais). 21.00 val. vakaro žmonių buvo labai daug. Bokšto papėdėje, ties įėjimu, buvo minia vilniečių ir atvykusių iš kitų rajonų, jie dainavo senąsias lietuvių dainas. Mes prasiveržėme prie paties bokšto. Ten žmonių buvo taip pat labai daug. Būrys iš Druskininkų dainavo, jaunimas šoko, vyresnio amžiaus žmonės būriavosi, kalbėjosi. Bokšto viduje, vestibiulyje, vaikštinėjo jauni vaikinukai, žiūrėjo televizijos laidą, kitame krašte ties įėjimu ant suolų miegojo jauni vyrai – žmonės kalbėjo, kad tai savanoriai. Minia šurmuliavo, judėjo, juokavo, dainavo. Apie 24.00 val. žmonės sujudo, pradėjo jaudintis, nes kažkas paskelbė, kad ruošiamasi pulti Ministrų Tarybos rūmus ir reikia nemažai žmonių grupei važiuoti ten. Gal keli ir išvažiavo, bet kiti nepakluso, liko budėti (neužilgo paaiškėjo, kad tai buvo provokacija).
1.30 val. eteryje išgirdome susijaudinusį diktorės balsą: “Prie Radijo komiteto artėja tankai. Mes apsupti”. Vėliau balsas kartojo “Mes gyvi”, sakė tai keletą kartų. Tada visi žmonės, stovėję prie bokšto, susikibo rankomis ir apjuosė bokšto sieną 5-iomis eilėmis. Pamenu, kažkas sukomandavo: “atsitraukite nuo sienos”. Pasigirdo grėsmingas ūžesys, kuris vis artėjo. Supratome, kad tankai artėja prie Televizijos bokšto. Pasigirdo duslūs sprogimai, tratėjo automatų šūviai. Mes stovėjome susikibę rankomis ir skandavome “Lietuva”. Netrukus tankai pasirodė viršuje ties Televizijos bokštu. Mus apakino prožektorių šviesa, pradėjo siaubingai griaudėti patrankų šūviai. Nuo pirmųjų šūvių pabiro langų stiklai, o žmonės stovėjo tarsi suakmenėję ir nesitraukė. Tankai jau riaumojo aplink visą Televizijos bokštą, vis šaudė iš šautuvų ir iš patrankų. Siaubingo trenksmo bangos žmones bloškė prie žemės, o jie vėl atsitiesdavo. Už mūsų nugarų vis biro ir biro stiklai. Vyras atsigręžęs atgal pamatė, kad desantininkai, spardydami batais dar likusius langų stiklus, jau iš vidaus lipa į lauką (įsiveržta į bokštą buvo per požemius). Mojuodami šautuvų buožėmis virš galvų, jie šaudė į viršų ir į žemę. Tada minia susiūbavo ir pajudėjo į priekį. Aš ir dar keletas žmonių suklupome, ant mūsų sugriuvo ėję iš paskos, o tankas pamažu judėjo į mus. Vyrai puolė kelti moteris. Žmonės ėmė sklaidytis, kiti pasitraukė į priekį, stovėjo tarsi netekę žado ir orientacijos. Pradėjo nešti sužeistuosius. Mes nusileidome į papėdę, o ten sužeistieji buvo nešami į greitosios pagalbos mašinas – jų buvo kelios. Du lavonai gulėjo ant pievutės, sužeistų buvo labai daug. Aplinkui baisus sąmyšis, moterų aimanos ir šauksmai. Man buvo labai baisu ir sunku suprasti kas įvyko. Prie namo, kuris buvo arčiausiai bokšto, stovėjo būrys rusiškai kalbančių moterų, o viena iš jų labai garsiai šaukė: “eto že našy, ruskije, ubivajut nievinych dietei, pust oni budut prokliaty”.
1991 m. sausio 24 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 22–23
