Gerbiamieji, kiek leido atmintis, sveikata, rašau apie matytus įvykius 1991 m. sausio 13 dienos naktį
Prie Televizijos bokšto sausio 13 d. atvažiavome iš Vilniuje gyvenančios draugės (Gasiulienės Genutės) apie 0.30 val. nakties 11-uoju troleibusu. Iš karto užlipau į viršų, kur vienoje bokšto pusėje jaunimas šoko, linksminosi, kitoje pusėje žmonės žiūrėjo televizorius. O aš prisidėjau prie grupės dainuojančios liaudies dainas.
Kai per garsiakalbį pranešė, kad link Viršuliškių važiuoja tankai, visi draugiškai apsupome bokštą ratu. Kiek tuo laiku buvo iš viso, sunku pasakyti. Gal tūkstantis, o gal ir daugiau. Grandinių, apjuosusių bokštą, buvo ne mažiau nei 6 eilių. Amžius įvairus. Labai daug buvo jaunimo (studentų, moksleivių), vyrų, moterų, merginų, pagyvenusių žmonių. Stojau prie pagrindinio įėjimo ant laiptelių, bet vyras moteris prašė pasitraukti toliau. Dėl to atsidūriau nepatogioje padėtyje – viena koja ant laiptelio, kita ant žemės iš dešinės pusės. Iš šonų stovėjo apie 15-16 metų vaikinukai. Artėjant tankų bildesiui susikibom už alkūnių ir laukėm.
Apie 2 val. nakties apačioje pasigirdo stiprus tanko šūvis ir toks stiprus, kad net pritūpiau, nes dar tokio stipraus garso nebuvau girdėjusi. Kas vyko ten apačioje, nemačiau, tik girdėjosi tankų burzgėjimai, šauksmai, šaudymai. Iš apačios link mūsų pasirodė kažkokie dūmai ar dujos, bet dėl viso pikto apsisukau šaliku burną, nosį, ausis. Paklausiau šalia stovinčio vaikinuko, ar turi šaliką. Atsakius teigiamai, liepiau, kad irgi apsirištų. Susitvarkius vėl susikibom. Vėjas dūmus nunešė link pušynėlio. Po kokių 15-20 minučių kalno šlaitu iš dešinės pusės jau link mūsų važiavo tankai. Pralaužė tvorą, artėjo prie mūsų. Bėgo ir kareiviai. Kiek tankų buvo, tiksliai negaliu pasakyti, nes iš apačios atbėgę žmonės stojo priekyje ir truputį uždengė. Bet mačiau penkis, tai tikrai. Tankų vamzdžiai atsidūrė prieš mus. Bet galinga technika neišgąsdino, vieningai skandavome “Lietuva, Lietuva”. Antras tanko šūvis pasigirdo už kokių 5-6 metrų į dešinę, kur ir vyko pagrindinis desantininkų prasiveržimas. Iš tos pusės kilo šauksmas, šūviai, sprogimai. Kai atsitraukiau nuo bokšto, nes stiklai krito ant galvų, pamačiau stulbinantį vaizdą. Kareiviai, į visas puses stumdydami, daužydami žmones, veržėsi į pastatą. Iš bokšto pasipylė vandens čiurkšlė. Stiprūs prožektoriai varstė tamsą apakindami mus. Prieš mus stovėjęs tankas vėl šovė į pastatą. Pasipylė stiklai. Kai atsitraukė likusieji, tankai, pasinaudoję properša, atsidūrė tarp mūsų ir bokšto. Toje vietoje iš bokšto dar liejosi vanduo ir atbėgęs papildomas desantininkų būrys per išdaužtus langus lipo į bokšto vidų. Vyras, prasiveržęs pro kareivių grandinę, puolė prie bokšto. Čia per nugarą, galvą žiauriai mušdami ir jau griūvantį nustūmė kaip nereikalingą daiktą. Kaip jie taip galėjo tyčiotis, juk jis prieš juos nepakėlė rankos, juk jis beginklis buvo, taip mušti gali tik sadistai. Rėkėm, vadinom fašistais. Prieš mane stovėjęs kareivis stūmė mus, bet mes nejudėjom. Pažiūrėjau į kareivių veidus. Kažkas iš kairės šlykščiai keikdamas ir atstatęs automatą baisiom stiklinėm akim ir iškreiptu veidu šaukė: “Von atsiuda, a to zastreliaju…” Mes vis tiek nejudėjom, atsakiau dar jam rusiškai, kad mes savo žemėje ir kad gali pats nešdintis. Ir mes norim ne kariauti, o gyventi normaliai. Prieš mane stovėjusio aukštaūgio kareivio paklausiau: “Ty ot kuda?” Jis tylėjo ir visą laiką žiūrėjo į mus abejingu veidu. Greta stovėjęs vyriškis jo paklausė dar: “Tebe prikazali molčiat?” Jis keletą kartų linktelėjo galva. Ir kitas toks mažo ūgio kareivis (gal ir seržantas), nes jis bėginėjo prie kiekvieno kareivio, įsakinėjo, kumščiavo, traukė juos, kur buvo didesni tarpai. Gavęs įsakymą iš karininko, toliau stovinčio, bėgiojo prie kareivių ir įsakinėjo. Žodį “foto” gerai išgirdau. Moterys už nugaros vis verkė ir šaukė: “Čto vy delajete, rebiata?” Vyrai iš kairės pusės įrodinėjo jiems, kad juos, kaip liudininkus, tuos, kurie juos čia atsiuntė, nusiųs į Kuveitą, kur žūsią. Iš dešinės prie eglučių vėl vyko grumtynės. Kareiviai žvėriškai spardė, mušė, stumdė vyrus. Nesupratau, dėl ko, matyt, nepatiko žmonių išsakyti žodžiai. Tokie persimetimai tarp kareivių ir mūsų vyko apie 20-30 min. Tarp kareivių grandinės ir mūsų praėjo civiliškai apsirengęs aukštas vyriškis su skrybėle ir ilgu apsiaustu. Priartėjęs prie mūsų rusiškai pasakė: “Čto, ženščiny, chotite pod štyki?” Atsakiau: “Možno i pod štyki!” Greit po to ir prasidėjo žmonių stūmimas iš teritorijos. Pasigirdo šūviai ir riksmai. Tamsą varstė kulkų šviesuliai. Tankas laužydamas eglutes pajudėjo į mus. Netoli manęs vyras griebėsi už kojų. Puoliau prie jo. Bet tuo metu pripuolęs vyras jį išnešė už pažastų. Ėjau dar į tą pusę, kai išgirdau prie pat riaumojantį tanką ir vos neužkliuvau. Puoliau į šoną. O jis įdūkęs važiavo jau ne statmenai į stovinčius žmones, bet horizontaliai ir taip greitai, kad nespėję atsitraukti galėjo kristi po vikšrais. Kai atsidūriau prie betoninio nusileidimo, kur jau buvo žmonių, kažkoks vyriškis nukėlė mane žemyn. O tankas viršuje vis dar siautėjo. Koks buvo jo numeris, negaliu pasakyti. (Bet tie, kurie anksčiau dar stovėjo, buvo išsidėstę eilės tvarka 201, 202, 203. Aš, moteris, esu gimusi 1947 metais, dėl to galiu ir apsirikti, bet kad stovėjo jie eilės tvarka ir jų numeriai buvo iš 3 skaitmenų, atsimenu gerai.) Nuo viršaus nukėlė dar du sužeistus vyrus. Kai nusileido beveik visi ir išsirikiavo Lietuvos milicija, pradėjau skanduoti: “Fašistai, fašistai”. Į mus metė kažkokį keistą daiktą. Jis šokinėjo, švilpė, leido dūmus. Vieni sakė, kad dūminė šaškė, kiti – kad sprogstamasis paketas, o dar kiti – kad ašarinės dujos. Vyriškis, griebęs šį daiktą, sviedė atgal. Įsisiautėję kareiviai puolė mušti, stumti į apačią viršuje stovinčius vyrus. Vienas buvo su Lietuvos vėliava. Bet, stovėjusi viršuje milicija, numalšino šį incidentą. Dar užklausėm, kaip laikosi mūsų pačių išrinkta Aukščiausioji Taryba. Susisiekė per raciją ir atsakė, kad gerai. Ir tada skandavome: “Lietuva, Lietuva bus laisva”. Apie 4 val. atėjo gydytojas ir užlipęs ant laiptelių vedė derybas, kad įleistų paimti sužeistus bei žuvusius, juk ten jų turėjo būti, tai baisu. Jie stovėjo, šalo ir laukė, kad galėtų suteikti pagalbą, bet jų neleido. Paskui atėjo užsienio korespondentas, girdėjau, kaip klausinėjo, kas moka angliškai. Mačiau, kaip rašė, kalbėjosi, paskui nieko nebemačiau, ašaros užplūdo akis, pradėjo purtyti ir sukaustytom nesavom kojom lipau žemyn. Apačioje būriavosi grupelės žmonių. Kaukė greitosios mašinos. Moteris, pamačiusi mane, vis klausinėjo, kas atsitiko, o aš negalėjau pratarti nė žodžio. Skaudu, kad prieš bejėgius, beginklius, vaikus ir senius, moteris ir vyrus, panaudojant galingą techniką, tankus, iki dantų ginkluotus karius, buvo užimtas Televizijos centras, buvo pralietas nekaltas žmonių kraujas. Tas vaizdas dar lig šiol mane sukrečia, nors praėjo beveik dvi savaitės. Tai, kas įvyko 1991 m. sausio 13 d. naktį, tiesiog neįmanoma aprašyti žodžiais, tai buvo žiaurus, baisus vaizdas…
Prie Televizijos bokšto buvau beveik ir visą sausio 12-osios dieną. Dėkoju visiems geriems žmonėms, atnešusiems karštos arbatos, kavos, sumuštinių, daug kito maisto, net sausainių ir saldainių, dėkoju rusų demokratui, kalbėjusiam apie korupciją, perduodu linkėjimus nuo kitų rusų demokratų už linkėjimus mūsų tautai. Ansambliui “Lietuva” už gražias dainas ir šokius, draugams, gyvenantiems Vilniuje, ir sūnui, kurie irgi nemiegojo tą naktį, išgyveno dėl manęs, kol stovėjau prie bokšto, laukė sugrįžtant.
Aš – rusė pagal dokumentus. Gimiau ir augau čia, Lietuvoje, čia mano tėvynė ir jos niekada nepaliksiu sunkią valandą, ginsiu, kiek turėsiu jėgų, už teisėtai išrinktą Vyriausybę, Parlamentą, už demokratiją, už humaniškus poelgius, už laisvą žodį, spaudą, už darbo žmogaus gerovę, už kiekvienos respublikos apsisprendimo teisę be tankų ir desantų priverstinių metodų. Tai nepakeis mūsų pasiryžimo, tik dar labiau sutelks mus visus bendrai kovai už Laisvą Lietuvą.
1991 m. sausio 26 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 25
Lapų Nr. 27–32
