Tai, ką teko pamatyti ir patirti sausio 13 naktį prie Radijo ir televizijos komiteto niekada nepamiršiu, nors aš esu buvęs kareivis, bet man atrodo, kad tai buvo košmariškas sapnas.
Sausio 13-osios naktis buvo tyli ir šilta, truputį lynojo. Žmonės būreliais šnekučiavosi, dalijosi įspūdžiais. Grojo kaimo kapela. Jaunimas dainavo dainas. Vaišinomės karšta arbata ir karbonadais, prie televizijos pastato žiūrėjome televizijos laidas.
Staiga išgirdome, kad atvažiuoja tankai ir šarvuočiai. Juos pasitikome šūksniais “Lietuva”. Sustojo viena šarvuota mašina ir iš jos išlipo apie 12 desantininkų, ginkluotų automatais ir lazdomis, apsirengusių neperšaunamomis liemenėmis. Truputį aprimome, nes grėsmingoji armada – tankai ir šarvuočiai – nuvažiavo tolyn. Mes dainavome dainas. Kareiviai susimetė į būrelį, atsukę į mus automatus, tarytum kažko laukė.
Po kelių minučių sugrįžo tankai ir šarvuočiai. Iš jų pasipylė gausybė automatais ir lazdomis ginkluotų kareivių.
Mes susikibę rankomis apjuosėme Radijo ir televizijos pastatą, skandavome “Lietuva”. Staigiai prieš mus išsirikiavo kareiviai, pradėjo šaudyti virš galvų ir spausti prie autobusų, kurie buvo pastatyti prie komiteto durų. Neturėjome kur trauktis.
Aš stovėjau pirmoje gretoje prieš desantininkus, jie puolė mus beginklius stumdydami, daužydami ir šaudydami virš mūsų galvų. Negalėjo pralaužti mūsų grandinės ir prasiveržti prie pastato. Šalia mano kaimyno (iš dešinės), su kuriuo buvome susikibę rankomis, kareivis metė po kojomis grybo formos sprogmenis. Blykstelėjo ugnis, nugriaudėjo sprogimas, vos pavyko išsilaikyti ant kojų. Tuoj sprogimai pradėjo griaudėti kitoje pusėje. Kilo sumaištis. Aš pajutau silpnumą, supratau, kad esu sužeistas. Šalia manęs dešinėje pusėje vaitojo kraujais paplūdęs žmogus, prie jo telkšojo didelis kraujo klanas.
Mane nuo skeveldrų apsaugojo ir dalinai sumažino smūgį striukės kišenėje buvę bintai, kurie buvo suvarpyti skeveldrų. Sužeistąjį nunešėme į greitosios pagalbos mašiną, kuri stovėjo ant vejos, kitoje gatvės pusėje.
Grįžęs atgal pamačiau desantininkus daužančius langus ir lipančius į pastatą, kulkų varpomas sienas, išgirdau daužomų moterų klyksmą, tankų šūvius ir dūžtančius langų stiklus. Į žmones buvo mėtomos kažkokios nuodingos dūminės medžiagos, nuo kurių moterims lydėsi kaproninės kojinės.
Nors ir gavęs pirmąją pagalbą iš vietinių gyventojų, vėliau apsvaigintas tanko šūvio, pasijutau blogai ir buvau nuvežtas į ligoninę.
Kada buvo išblaškyti Radijo ir televizijos komitetą taikūs saugoję žmonės, pasirodė civiliai asmenys su raudonais raiščiais ant rankovių. Du iš važiavusių kartu su manimi pasislėpė autobuse. Jų pavardžių neminėsiu. Juos pastebėję “draugovininkai” įsibrovė į autobusą ir nieko nesakę pradėjo mušti lazdomis tol, kol išvarė. Vieną iš jų sužeidė į galvą.
Pasilikę vieni autobuse pradėjo daryti tvarką: radę suplėšė tarybinius pasus, dingo vieno darbuotojo rankinė su pasu ir taupomąja knygele, termosas. Aš pasigedau vyriškos rankinės, kurioje buvo odinės pirštinės, skėtis, cigaretės, degtukai, nesuvalgyti sumuštiniai, suvyniota į popierių lietuviška trispalvė vėliavytė.
Nepabuvęs neįsivaizduosi, kokias pasekmes palieka ginkluoti kareiviai, susidorodami su tokia beginkle minia, kai šaudo tankai iš kelių metrų virš žmonių galvų ir visa tai vadinama armija išvaduotoja.
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 18–21
