Sausio 12 d. jau nuo 6.30 val. pradėjau budėti prie Radijo ir televizijos komiteto. Žmonių ryte nebuvo labai daug, daugiausia atvykusių iš rajonų. Jie pavargę ir sušalę paeiliui šildėsi prie laužo, siūlė vieni kitiems arbatos, tačiau atrodė ryžtingi, ir kaip vienas vyras pasakė: “Jeigu reikės, tai ir dar vieną parą liksiu budėti”.
Mums ten būnant iš ryto, kelis kartus pravažiavo kariška mašina (vieną kartą su kareiviais, o kitą kartą tik su karininku kabinoje). Kažkas iš vyrų pasakė: “Tikrina pozicijas”.
Įsidienojus žmonių pradėjo rinktis vis daugiau: vieni autobusais išvažiavo, kiti atvažiavo. Tada ir aš nutariau parbėgti namo, pamatyti šeimyną ir apšilti. Vakare 18.30 val. vėl buvau ten su vyru. Žmonių susirinkę buvo gana daug: vieni klausėsi žinių per radiją, kiti žiūrėjo televizorių prie įėjimo, dar kiti vaišinosi arbata ir sumuštiniais arba tiesiog vaikštinėjo. Buvo be galo gera matyti žmones kartu susibūrusius, besišypsančius. Buvo ten ir jaunų, ir senų ir net vaikų.
Prieš vidurnaktį su vyru apvažiavome visus saugomus taškus – gal kur nors dar trūksta žmonių. Tačiau visur ir Nepriklausomybės aikštėje ir prie Televizijos bokšto žmonių buvo pilna ir vyravo džiugi nuotaika. Visur žmonės šoko, dainavo, šildėsi arbata. Žmonių veidai atrodė tokie laimingi… Juk mes dar nežinojome, ką atneš ta naktis, kokį skausmą, siaubą, netektį.
Aplankėme tą vakarą ir Spaudos rūmus, kur tvyrojo tyla, tamsa, desantininkai ir tanketės.
Vėl grįžome prie komiteto. Netrukus atvažiavo “Armonikos” ansamblis palaikyti žmonių, pakelti jų nuotaiką. Vyras nutarė važiuoti namo ir atvažiuoti vos tik iškils pavojus. Aš likau budėti.
2.13 val. nakties (laikas tikslus, nes tuo metu pažiūrėjau į laikrodį. Tiesa, mano laikrodis nuolat skuba 2 min.) kažkas sušuko: “Atvažiuoja”. Visų akys nukrypo į Vingio parko pusę, kur pamatėme judančius link mūsų žiburėlius. Dalis žmonių susispietė prie sankryžos. Aš stovėjau ant senojo komiteto pastato laiptų, priešais gatvę, tame kampe, kur kabo užrašas “Lietuvos radijas”. Visi žmonės, stovėję ant laiptų, susikibome rankomis, susiglaudėme ir padarėme gyvą užtvarą. Greitai tankų, tankečių, sunkvežimių kolona greitu tempu priartėjo prie mūsų. Kai mačiau tą baisią techniką, važiuojančią pro šalį, galvojau – gąsdina. Pamatys daugybę žmonių ir nuvažiuos. Bet jie šį kartą nepravažiavo pro šalį. Kolona staiga sustojo. Desantininkų mašina sustojo tiesiai prieš mūsų laiptus. Tada prisiminiau tuos sunkvežimius, matytus ryte, ir žodžius: “Tikrina poziciją”. Pagal tai, kaip jie išsirikiavo, matėsi, kad viskas labai tiksliai suplanuota. Desantininkai vikriai iššoko iš mašinos, pribėgo prie laiptų, išsirikiavo ir paleido salvę virš mūsų galvų. Žmonės stovėjo kaip stovėję. Kulkos zvimbė virš mūsų, kažkas byrėjo mums ant galvų. Vyrai ramino: “Nebijokit! Šaudo tuščiais!” Tačiau žiūrint į tuos vaikinukus iš aukštai (buvau ant priešpaskutinio laiptelio), jie atrodė grėsmingai ir anaiptol nejuokaujantys. Jų akys buvo lyg bejausmės. Man rodos, kad net žudikas į savo auką žiūri kitaip. Ir todėl aš vis pagalvodavau, tiesiog tikėjausi, kad gali tas salves paleisti ir į mus. Pagalvojau apie savo devynerių metų sūnų – ar dar pamatysiu? Buvome visiškai atsidavę likimui. O jie šaudė, šaudė, šaudė! Matyt galvojo, kad mes išsigąsim ir išsilakstysim, pulsim į paniką. O mes kulkom zvimbiant virš galvų, susiriesdavom ir vėl atsitiesdavom. Neišsigandom jų šūvių. Tada jie puolė mus atakuoti – ką stūmė, kam su šautuvo buože trenkė. Jų rankų judesys buvo toks: kairėn-dešinėn-pirmyn, kairėn-dešinėn-pirmyn. Ir taip jie šturmavo laiptelį po laiptelio, kadangi žmonės (ypač vyrai) bandė savo rankomis, savo krūtine juos sulaikyti, atstumti. Moterys pradėjo gailestingai rėkti: “My žie liudi! Čto vy dielaietie? My liudi!” Bet jie mūsų negirdėjo ir, rodos, nematė. Jie puolė mus taip įnirtingai, tarsi mes būtume ne beginkliai žmonės, o visa kariauna. Aišku, krūtinėmis ir tuščiomis rankomis sustabdyti jų buvo neįmanoma. Iš viršaus aš mačiau, kaip jie stumdo, negailestingai muša beginklius žmones, nesvarbu, ar tai būtų vyras, ar moteris, ar vaikas. Jiems buvo tas pats. Jie lipo vis aukštyn ir aukštyn. Likus gal žingsniui iki manęs, aš pagalvojau: “Ką galėjau padaryti, aš padariau. Aš moteris ir man net jėgų neužteks juos nors pastumti. Mane tiesiog sužeis”. Nušokau nuo laiptų žemyn ir, pabėgėjusi keletą metrų, atsisukau pažiūrėti. Desantininkai jau buvo užėmę mūsų pozicijas prie durų, stovėjo išsirikiavę ir atsisukę į žmones. Maždaug toje pačioje vietoje, kur aš stovėjau, buvo likęs žmogus – pagyvenęs, nedidukas vyriškis. Desantininkai jį laikė už abiejų rankų ir mušė: vienas – su šautuvu per nugarą, kitas – daužė per galvą, trečias iš priekio. Žmogus stovėjo toks bejėgis ir bejausmis, kad, atrodė, kad jam tas pats, kas su juo daroma. Vaizdas buvo kraupus. Kažkas sušuko: “Žmogus liko, reikia gelbėti”. Šoktelėjau pirmyn, galvojau, paduosiu jam ranką. Bet tuoj pat supratau, kad gausiu su buože per galvą ir tiek. Žmonės rėkė, dejavo; pabūklai, desantininkai šaudė. Pradėjau bėgti, norėdama prasmukti pro autobusų užkardą, kai už kažko užkliuvau ir kritau. Tuo pačiu metu šalia manęs kažkas driokstelėjo, pasirodė ugnis ir dūmai. Matyt, tai buvo dūminis paketas, kokius jie mėtė į žmones. Labai keista, kad manęs nesužeidė. Tiesa, viena skeveldra atsimušė į veidą, tarsi nudegino, bet žaizdos neliko, tik suodina, nors labai skaudėjo. Išbėgau iš už autobusų užkardos, žmonės stovėjo gatvėje, prie namo, kuris yra priešais komitetą, ir skandavo: “Fašistai, fašistai!, “Lietuva!”, “Lietuva!”, “Lietuva!”
Kas mane labiausiai pritrenkė šią naktį, tai mūsų žmonių bebaimiškumas, drąsa. Neišsilakstė, ko, turbūt, tikėjosi desantininkai. Į žmones nuolat mėtė sprogstančius paketus, šaudė iš pabūklų, šautuvų. Ore matėsi švytinčios kulkos. Pastato užėmimas truko 10–15 min. 2.30 val. desantininkai jau darbavosi viduje. Netrukus pasigirdo Jermalavičiaus balsas. Jis mus ramino: “Žmonės nebijokit! Mes atėjome jūsų ginti! Mes giname darbo liaudį! Mes verčiame buržuazinę vyriausybę. Eikite namo, dirbkite, auginkite vaikus” ir pan. Dar paaiškino: “Nacionalinis gynimo komitetas ima valdžią į savo rankas”.
Žmonės nesiskirstė. O jis vis ragino: “Žmonės, skirstykitės, mes nenorime kraujo, mes nenorime kraujo!” O kraujas jau liejosi. Aš buvau šoko būsenoje. Mačiau, kaip keturi žmonės nešė žmogų smarkiai sužeista galva (gal tą patį, kurį laikė ir mušė?). Mačiau žmogų, kurio galva kraujavo, aiškiai nuo smūgio su buože. Žmonės buvo priblokšti. Juk mes negalvojome, kad į mus šaudys, mus žiauriai daužys. Juk buvome beginkliai ir ta mūsų gyvoji siena, supanti komitetą, buvo tik simbolinė. Juk tas žmogus, kurį taip žiauriai mušė, net nesigynė, jis buvo bejėgis. Būtų užtekę jį nustumti ir tiek. Bet ne, jie jį daužė su pasimėgavimu, netgi nepasislėpę, o demonstratyviai mums matant. Kažkas sakė: “Jie nori mus įbauginti”.
Ne, neįbaugins jie mūsų! Jeigu ir pasiseks burokevičiams, jermalavičiams ir švedams padaryti perversmą, mumyse išliks visa tai, ką matėme, ką išgyvenome, nes esame gyvi liudininkai tos kraupios nakties. Į juos žiūrėsime tik su panieka ir neapykanta, kurios jie nusipelnė.
O visiems kitataučiams ir ne kitataučiams, kurie po viso šito dar išdrįso pasakyti: “Ko jie ten ėjo?” arba “Paguldė galvas dėl kažkokių portfelių!”, norėčiau atsakyti: “Tai žinokit, žmonės, ėjome ginti ne Landsbergį, Motieką ar Vaišvilą, o savo Tėvynę, savo laisvę, patys save. Rusas turi savo Rusiją, lenkas – Lenkiją, baltarusis – Baltarusiją, Lietuvos daugiau niekur nėra.” Ir esu tikra, jeigu nebūtų atsiradę tų tautos šviesuolių, kurie pabudino mumyse lietuvišką dvasią, mes būtume palaipsniui išsigimę, tiesiog nutautėję. Mes, galbūt, būtume gyvi fiziškai, tačiau lietuviška dvasia, tautos dvasia, pamažu būtų nužudyta. Taip ar taip mums grėsė išnykimas, žūtis ir prarasti mums nėra ko.
O Landsbergiu ir kitais progresyviais savo parlamentarais didžiuojamės, gerbiame, mylime, giname ir palaikome, nes jie, o ne Burokevičius su Švedu mums paskelbė Nepriklausomybę. Jie mūsų viltis, todėl ir mūsų širdys su Jais.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 23
Lapų Nr. 7–13
